ʘ
Maudytis aš mėgau nuo vaikystės – kiek save atsimenu, visada išlipusi iš seno suklerusiu autobuso lėkdavau priekyje visos šeimos per visą pliažą ir kartais net nenusirengusi drabužių ir nenusispyrusi batų, puldavau tai į upelį, tai į ežerą.
Juokinga dabar prisiminti, kaip mane tėvai bandydavau pagauti, kad nereiktų traukti manęs iš vandens su visais drabužiais ir tikėtis, kad per tas kelias valandas prie vandens telkinio mano visa apranga išdžius.
Nors suaugusi elgiuosi daug racionaliau, tačiau vasaros metu praktiškai kiekvieną savaitę surandu bent vieną vakarą trumpai kelionei į kokį nors ežerą ar upę tam, kad patirčiau tą susiliejimo su vandens stichija malonumą.
Prieš kelias dienas mano gerų draugų porą „išdavė paslaptį“ – papasakojo apie vieną nepertoliausiai nuo mano namų esantį upeliuką. Jis nėra gerai žinomas ir dėl to pašalinių akių ten niekada nebūna. Tai aktualu ir tiems mano draugams, ir man pačiai, nes mes labai mėgstame panudistauti – tie, kas nėra maudęsi nuogi, nesupras koks didelis malonumas yra pajausti vandens glamones ant viso savo kūno.
Susivedžiau į navigaciją draugų duotas koordinates ir po gero pusvalandžio jau buvau jų nurodytoje vietoje.
Draugai neapgavo – tai tikrai buvo nedidelis rojaus kampelis!
Nuo žvyrkelio nuvažiavus gal šimtą metrų gilyn į mišką, automobilis buvo visiškai uždengtas medžių ir krūmų, o dar už kelių metrų pro tankias ir aukštas žole mėlynavo keli mirgantys lopinėliai – tai ir buvo tas draugų „paslaptis“ – upeliukas su keistu ir intriguojančiu pavadinimu Upys.
Akivaizdu, kad čia gyvenę mūsų protėviai neturėjo labai didelio noro gilintis į kokias nors mitologijas, neieškojo gamtos reiškinių bei nesistengė kaip nors kitaip sukurti įdomų ir originalų upės pavadinimą – tiesiog nuspendė, kad ji turės vyrišką vardą ir tiek.
Na, kaip bebūtų, aš puoliau išsirenginėti ir tai padariau ne ką lėčiau, nei vaikystėje – per daugelį metų mano įgūdžiai dar nepranyko, o gal net ir sustiprėjo.
ʘ
Aš turiu savo „vandens ritualus“ – tam tikrą veiksmų seką, kuri yra būtina pirmą kartą maudantis naujoje upėje, ežere ar tvenkinyje. Net ir nuskridusi į tolimą kraštą ir brendant į dar neištyrinėtą jūrą, juos būtinai turiu padaryti mano sąmonėje užprogramuota tvarka.
Visų pirma, aš turiu pamatyti save tame vandenyje. Žinoma, tai padaryti paprasčiausia yra ramiame tvenkinyje ar ežere – vanduo tarsi kviečia žiūrėti į jį, lyg į gyvą veidrodį.
Šiek tiek sudėtingiau su tekančiais upeliais ar banguojančiomis jūromis – šitas vanduo yra labai gyvas, besimainantis, todėl ir mano atvaizdas jame būna iškraipytas, mirguliuojantis. Bet tai man netrukdo, netgi atvirkščiai – būna, kad bangos ar verpetai taip linksmai keitinėja mano atvaizdą, kad aš į jį žiūriu tol, kol pribėgę vaikai ar vyras manęs nepastumia ir mes visi linksmai nubėgame per bangas.
Šį kartą man labai pasisekė – toje maudynėms skirtoje vietoje upelis buvo suformavęs nedidelę įlankėlę, kurioje vanduo buvo romus, lyg ant palangės snūduriuojantis katinas.
Aš šiek tiek pasilenkiau ir pasižiūrėjau žemyn.
Vaizdas buvo puikus: mano juodi, lyg varno plunksnos, plaukai vandens veidrodyje atrodė dar žavesni, tiesiog žvilgėte žvilgėjo; veide atsispindėjo mano nekantravimas pulti į vandenį, todėl jis buvo linksmas su švytinčiomis akimis; ilgas ir liaunas kaklas buvo šiek tiek pridengtas kelių žemyn nukarusių plaukų sruogų.
Pamatytą vaizdą įvertinusi dešimčia balų, savo žvilgsnį nuleidau žemiau (tiksliau pasakius – arčiau kranto). Nors nesu dvidešimtmetė jaunuolė, tačiau mano kūnas buvo puikus – grakštūs pečiai (rodos, skirti tik tam, kad juos būtų galima apgaubti švelnia šilkine skara); ilgos ir liaunos rankos, kurios tuo metu buvo įremtos į klubus ir tarsi klausė „Na, na, tai kuo čia mane nustebinsi?“; apvalūs „lašeliai“ (čia taip meiliai vadinau savi krūtis, juos primenančius forma, bet ne dydžiu), kurie man pasilenkus apžiūrėti save vandenyje, pasidarė dar gražesni; idealias proporcijas atitinkantys liemuo – liaunas juosmuo ir moteriškumu gundantys klubai. Žvilgsnis norėjo keliauti toliau, tačiau gamtos veidrodis buvo nelabai patogiu kampu (ar kam nors teko save apžiūrinėti veidrodyje, paguldytame ant grindų?) ir aš nusprendžiau pasitenkinti tuo, kad ir taip gerai prisiminiau, kokios jos yra liaunos, sportiškos ir ilgos.
Pamatytas paveikslas, kaip ir visada, buvo puikus, todėl nesusilakiau nepasimaiviusi – vieną koją pastačiau šiek tiek į priekį, o liemenį koketiškai pasukau šonu upeliuko pusėn. Dabar vandenyje buvo dar nuostabesnis vaizdelis – gražuolė, kurios apvalus užpakaliukas tiesiog masinte masino, liaunas liemuo nesuteikė jokių užuominų apie porą pagimdytų vaikų, o sulenkta ir prie kaklo pakelta ranka koketiškai glostė plaukus ir gundančiai dengė krūtinę – buvo galima įžvelgti nuostabią krūties formą, tačiau rudas spenelis buvo paslėptas.
Nusišypsojau ir su kita ranka sukėliau savo plaukus aukštyn – į mane žvelgė gražuolė nuo retro žurnalų viršelių; pasiunčiau savo atvaizdui oro bučinį ir žengiau į vandenį.
ʘ
Vanduo buvo vėsus, gal net šaltas, jei į jį būtų įžengęs žmogus, išlepintas šiltos vonios ar dušo savo namuose.
Bet aš ne tokia – ežeruose maudausi nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, todėl net ir upelis, savo vandenis susirenkantis iš dešimčių šaltų šaltinių, manęs neišgąsdins!
Prasidėjo antras pažinties su naujų vandens telkiniu ritualo stadija – aš turėjau labai iš lėto panirti į jį.
Tokia tradicija atsirado po to, kai aš gal kokių penkerių metų vos nesuskendau tvenkinyje, kuris buvo šalia mano senelių namų.
Jei dabar pamatyčiau šitą tvenkinį, tai tuo metu nutikus istorija atrodytų juokinga – man vanduo vos-vos pasiektų kelius, tačiau tada aš buvau ne ką didesnė už geriausią dabartinį mūsų šeimos draugą Reksą (vardas jau pasako, kad tai gražus sarginis šuo, primenantis daugelio serialo herojus), tačiau norėdama paglostyti prieš kelias savaites senelio suleistus auksinius karpius, įkritau į ta tvenkinį žemyn galva ir pagavau gerą gurkšnį vandens.
Nors senelis ir išgriebė mane iš vandens per kelias sekundes, nors ir pati iškosėjau ne ten, kur reikia patekusį vandenį, tačiau tas įvykis man labai giliai įsirėžė į atmintį. Bet koks susitikimas su didesniu, nei lėkštė sriubos, man sukeldavo isteriją, o mano dušo procedūros primindavo internete klaidžiojančius vaizdelius apie katės maudymą.
Galiu tik padėkoti savo tėvams, kurie po kelių metų ne tik išmokė nebebijoti vandens, bet ir kuo puikiausiai plaukti.
Susiklostęs pažinties su nauju vandens telkiniu ritualas kone identiškai atkartojo tai, ką išmokau vaikystėje.
Taigi, pasipuikavusi savo nuostabia išvaizda, aš labai atsargiai įkišau dešiniąją pėdą, kurią apgaubė vėsus vanduo. Pasijuto labai malonus dilgčiojimas, kuris žnaibė kiekvieną odos ląstelę, lindo į panages, tarpupirščius... rodos, neliko absoliučiai nei vieno odos lopinėlio, kuris nebūtų įžnybtas. Tokia pati istorija pasikartojo ir su kairiąją pėda, o aš pajautusi nedidelį šoką, stovėjau iki kelių panirusi į vandenį.
Mano kūnas šiek tiek pašiurpo, pakilo švelnūs pūkeliai.
„Tu tikra žąsis“ – paerzinau pati save ir iš lėto apsisukau aplink, atsukdama nugarą upeliukui ir atsigręždama į krūmais padengtą krantą.
Pritūpiau. Tiesą sakant, po vandeniu atsidūrė visa mano apatinė kūno dalis – kojos, klubai, net liemuo.
Šitoks susipažinimas su vandeniu, pripratimas prie jo (arba kaip mano tėvai sakydavo „Prisijaukink, Saulute, vandenuką“) man buvo tikras malonumas, ypač išryškėjęs man tapus tikra moterimi ir pamėgau nuogas maudynes – kai mano kūnas dar nebuvo patyręs tikrosios vyriškos jėgos savo viduje, tačiau jau tam buvo apsiruošęs ir netgi to trokšte troško, šis panirimas būdavo ir nedidelis dirgiklis, ir tuo pačiu – kūno troškulio nuraminimas.
Tačiau šį kartą kažkas buvo kitaip.
Keista, bet kūnas nepajautė lauktos atgaivos, netgi priešingai – nors vanduo pėdas atvėsino labai nuoširdžiai, tačiau klubai ne tik neatvėso, bet rodos, patys šildė vandenį.
Nusprendžiau suskaičiuoti iki penkių – juk turi per tas kelias sekundes pasijausti poveikis?
Vienas... Du... Trys... Keturi... Penki... sulig kiekvienu skaičiumi mano dubuo, pažeisdamas fizikos dėsnius, vis šilo ir šilo... kol staiga į mano užpakaliuką netrenkė šalto vandens verpetas, užliedamas klubus, šlaunis, tarpkojį!
Na, tokio dalyko dar su manimi nėra nutikę! Lyg būtų upelis sugalvojęs mane paerzinti!
Aš net atsigręžiau, tačiau žinoma, nieko nepamačiau – nei koks bebras neįšoko į vandenį, taip nukreikdamas tekantį vandenį į mano užimtą nedidelę įlankėle, nei kokie neaiškūs vandenų dievai savo rankos prie to nepridėjo.
ʘ
Patenkinta tuo, kad mano įprastas pratimas davė lauktų rezultatų, aš pradėjau iš lėto tiesti nugarą ir gultis ant vandens. Kai mane tėvai bandė išmokyti nebijoti vandens, šis veiksmas mano visą kūną gražiai paguldydavo ant vandens paviršiaus, o jį iš apačios laikydavo stiprios tėčio rankos. Po kurio laiko aš išmokau ant vandens gulėti ir be pagalbos, ir šauniai plaukti – net nedidelį ežerą dabar galiu lengvai perplaukti.
Kūnas pradėjo lėtai nirti į vandenį, kuris švelniai jį gaubė – iš pradžių nugarą, po to šonus, pilvą, krūtinę, pečius, kaklą...
Mano kūnas iš lėto niro į upelį, tarsi norėdamas surasti prieglobstį nuo visų susikaupusių stresų, nuo visų banalių kasdienybės minčių. Kartu su kūnu, rodos, vėso ir mano smegenys – kuo toliau, tuo mažiau buvo vėjavaikiškos bravūros, su kuria atlėkiau nuo automobilio šią įlankėlę.
Mano kojos švelniai atsiskyrė nuo smėlėto upelio dugno ir kūnas pradėjo švelniai sklęsti vandens paviršiumi.
Būtent tai ir turėjo būti paskutinė pažinties su nauju vandens telkiniu stadija – visiškas pasitikėjimas šia stichija, jai atiduodant savo kūną ir sielą, tačiau tuo pačiu tikint, kad manimi bus pasirūpinta tinkamai, jokios blogio jėgos manęs neapgrobs, nenutemps į vandens gilumos tamsybes (tokias mano baimes nugalėjo mano tėvai).
Nors tai buvo nedidelis upelis, tačiau pakankami gilus, kad sugebėčiau sklęsti vandens paviršiumi.
Šiame skrydyje mane visada žavėdavo ir jaudindavo susipynę dvasiniai ir fiziniai pojūčiai - lengva kūniško nesvarumo būsena ir dvasinio išsilaisvinimo jausmas, kai suprasdavau, kad nuo manęs jau niekas nepriklauso – jei bus lemta, mano kūnas nugrims ir niekas jo neberas.
Toks pats jausmas mane apėmė ir šį kartą , kūnas net suvirpėjo nuo malonumo!
Slysdama vandens paviršiumi pasiekiau tą vietą, kur upelis gana srauniai tekėjo – vanduo pasidarė dar šaltesnis, o srovė mane pradėjo nešti nuo nedidelio pliažo tolyn. Akimirką-kitą palaukiau, po to apsiverčiau ant pilvo ketindama plaukti atgal – nesinorėjo labai nutolti nuo „stovyklavietės“.
Srovė buvo stiproka – ji gana smarkiai šaldė mano odą ir maigė raumenis. Man pasirodė kad šitas upelis yra gerokai labiau išdykęs nei ankstesnės maudynių vietos – pasinaudodamas tuo, kad ant manęs nebuvo nei mažiausio trikotažo gabaliuko, vanduo ne tik intensyviai glamonėjo mano krūtinę, bet ir bandė įlįsti ten, kur aš mielai įsileidžiu savo vyrą.
Srovė buvo intensyvi, todėl man reikėjo pasistengti, kad aš pradėčiau plaukti prieš ją – grybšnis po grybšnio aš iš lėto artėjau prie savo tikslo.
Žinoma, upeliukas buvo toks seklus, kad aš galėjau tiesiog atsistoti (nemanau, kad vanduo būtų siekęs pečius) ir pėsčiomis grįžti iš kur atplaukiau, tačiau tai būtų buvęs mano pralaimėjimas – ne mano charakteriui taip elgtis.
Mano nuostabai, plaukti sekėsi sunkiai – kuo toliau, tuo sunkesnės darėsi mano rankos, o vandens srovė vis intensyvėjo. Kūnas vis sunko, o kas keisčiausia – vandens „priekabiavimas“ smarkėjo – man jau net ne juokais pradėjo skaudėti krūtinę, o srovės spaudimas į „meilės trikampį“ vis intensyvėjo. Niekada nepatirti jausmai lyg ir gąsdino, tačiau iš kitos pusės – nuostaba dėl tokių jausmų augo.
Protas man liepė nepanikuoti ir ramiai pasiekti tikslą. Bandžiau irtis dar intensyviau, tačiau supratau, kad aš tik beviltiškai maluosi rankomis kaip senovinio garlaivio ratas.
„Dar keli bandymai ir atsistosiu!“ – taip pati save nei paraginau, nei paguodžiau.
ʘ
Taip, aš esu visai nebloga plaukikė (galiu ir nemenką ežerą skersai perplaukti), todėl niekada vandenyje nepuolu į paniką. Iš vienos pusės, visada esu tikra, kad nėra padėties be išeities, o iš kitos – puikiai suprantu kad pasidavus silpnumui, tikimybė prisišaukti nelaimę yra labai didelė.
Šį kartą viskas buvo kitaip – ir keistas vandens žaidimas įlipant į upelį, ir mano negebėjimas kovoti su ne pačia stipriausiai srove, ir galų gale – keistas nerimas, pakurstytas vandens srovės glamonių.
Man tikrai darėsi baisu, todėl nusprendžiau elgtis racionaliai ir tiesdama kojas žemyn, pabandžiau atsistoti ant upelio dugno.
Kūnas iš horizontalios padėties iš lėto keitėsi į vertikalią. Mano kojos artėjo prie minkšto upeliuko dugno, o rankos nustojo beviltiškai makaluotis po vandens – aš nurimau, žinodama, kad tuoj-tuoj mano paslaugos, neduodančios jokios naudos, pasibaigs ir galėsiu ramiai pareiti į pliažą.
Upio dugnas buvo tvirtas ir patikimas – pėdos įsispyrė į smėliu ir smulkiais akmenukais padengtą dugną. Nurimau. Žingsnis po žingsnio upeliuko vaga ėmiau keliauti link kranto link. Reikėjo įveikti gal penkiolika, gal dvidešimt metrų.
Po kelių metrų mano kelionė pasidarė sunkesnė – kojos, rodos, klimpo vandenyje, jas lyg laikė srovė. Visas kūnas – klubai, liemuo, krūtine, pečiai, lyg ir būtų laikomis dešimčių nematomų rankų.
„Keista, kad taip greitai pavargau“ – sukritikavau save ir pabandžiau paspartinti žingsnį. Tai nelabai pavyko, tačiau spaudimas, kurį jutau nuo pečių iki pat pėdų, vis didėjo.
Man pavyko paeiti dar kelis metrus, tačiau kuo toliau, tuo labiau kūnas sunko – jį laikė nematomos rankos, kurios stengėsi paliesti kiekvieną mano odos ląstelę, vanduo tiesiog priekabiavo, mane nachališkai glamonėdamas – ir krūtinę, ir užpakaliuką, ir šlaunis, ir tarpkojį.
Atrodė, kad aš brendu ne per vandenį, o per vis tuo toliau, tuo labiau tirštėjančią svingerių vakarėlio dalyvių masę – visi jie mane bandė paliesti, paglostyti, pačiupinėti; patys nagliausi net įžnybdavo.
Iš pradžių mane gąsdinusi, šita kelionė man pradėjo patikti. Kuo toliau, tuo labiau jaudino. Smegenys vietoje baimės ėmė siųsti sumišimo, o po to ir malonumo signalus, kurie sklido po visą kūną. Keista, tačiau net ir vanduo jau nebebuvo šaltas. O gal oda nuo šitų glamonių tiek įkaito, kad ne srovė vėsino ją, o ji kaitino vandenį?
Iki kranto liko keli metrai ir mano kūnas po truputį padėjo kilti virš vandens. Pečiai išlindo į paviršių, tačiau tą pačią akimirką upeliukas taip smarkiai spustelėjo krūtis, kad aš nei aiktelėjau. Instinktyviai, lyg nuo liūto bėganti antilopė, pajutusi jo letenos gribštelėjimą, šoktelėjau į priekį.
Žingsnis-kitas, srovė mane vis dar stipriai laikė. Iš vandens išniro krūtinė, pasimatė pilvas, tačiau vandens pasipriešinimas nemažėjo. Rodos, visa mane laikanti jėga, kuri buvo pasiskirsčiusi ant viso kūno paviršiaus, šiuo metu koncentravosi ant likusios kūno dalies – blauzdos buvo tarsi suakmenėjusios, klubus gnaibė nematomi pirštai, o šlaunis laikė delnai, kurių pirštai tik ir taikėsi įlįsit į pačią slapčiausią mano vietą.
Šitos glamonės vis kaitino mano kraują – buvo sunku suprasti, su kuo reikia kovoti daugiau – ar su srove, kuri nenori manęs paleisti į krantą, ar su seksualiais potyriais, kurių tikrai nebuvo galima tikėtis maudantis upėje.
Aš dar kelis kartus žengiau bis silpstančiomis kojomis ir visu kūnu kritau į vandenį. Laimei, krantas buvo visai šalia, todėl viršutinė kūno dalis pateko ant kranto, o viskas, kas buvo žemiau juosmens – liko vandenyje.
Karštis pulsavo per visą kūną – banga po bangos jis liejosi per pėdas ir blauzdas, lindo gilyn po šlaunų odą; kaitindamas kiekvieną raumenų skaidulą, artėjo prie klubų ir tarsi iki raudonumo įkaitintu geležiniu strypu įsiveržęs į mano vaginą, joje sukeldavo nedidelį sprogimą, o jo banga mano vidumi ir išore nuriedėdavo iki krūtinės...
Visų likusių... labai menkų jėgų dėka šiaip ne taip išropojau į krantą ir kritau ant žemės. Sąmonė išsijungė.
ʘ
Negaliu pasakyti, kiek praėjo laiko nuo to momento iki išgirdau telefono skambutį.
Nesuvokdama, kas čia dedasi, pradėjau aplinki save graibyti sunkiai valdomomis rankomis ir lovoje šalia savęs apčiuopiau telefoną.
Akys dar nieko nematė, todėl nesupratusi, kas kalbina, paspaudžiau atsiliepimo mygtuką ir į mano ausį trenkė hyperaktuvus ir entuziastingas Almos balsas:
- Labas, drauge! Spėk, kokį upeliuką žemėlapyje radom! Na, ta prasme, koks jo pavadinimas???!!!
Man, dar neprabudusiai iš gilaus miego, toks garsus žodžių srautas buvo sunkiai įveikiamas, todėl aš tik tyliai suinkščiau:
- Oi, kas tau nutiko? Ko tokia užsivedus?...
Alma, su kuria visada važiuodavome maudytis į įvairius ežerus ir upeliukus, o didžiausia pramoga būdavo išbandyti vis naują vietą, garsiai nusikvatojo:
- Ei, tu dar miegi? Susiarimai lieka susitarimais – po poros valandų užvažiuosim su Mariumi ir tave nusivešim pas upeliuką vardu Upys! Cha-cha! Pavadinimas nieko neprimena? Ruoškis!