I
Mėlyna ir žalia
- 1 -
Zinaida buvo tokia pati, kaip ir milijonai jos tautiečių – nugyveno du trečdalius statistikos departamento numatyto laikotarpio sąžiningai, nenusidėdama nei įstatymams, nei moralės normoms.
Jos kasdienybė buvo paprasta – darbas, šeima. Tiksliau – vyras, nes pora vaikų jau buvo susikūrę savo šeimas ir išsikraustę į iš gimtųjų namų. Paskutinieji metai buvo tikrai audringi. Pasaulinė epidemija, kuria, tiesą sakant, Zinaida, nelabai ir tikėjo. „Reikia turėti savo galvą“, sakydavo ji. Jos žavi jaunystė prabėgo tokioje šalyje, kur valdžia visada meluodavo savo pavaldiniams, todėl Zinaida išmoko į visus oficialius žodžius žiūrėti su dideliu įtarumu. Kitas sukrėtimas – karas kaimyninėje šalyje dėl kurio smarkiai sutriko ryšiai su istorine tėvyne ir joje gyvenančiais tautiečiais.
Nepaisant to, Zinaida gyveno gana ramiai, domėjosi literatūra ir kitomis meno rūšimis, palaikė ryšius su gerokai apmažėjusiu draugių ratu, pykdavo ant vyro, kuris visiškai nerodė aktyvumo nei lovoje, nei kitose bendro gyvenimo srityse.
Antonas, jos vyras, nebuvo blogas žmogus. Tiesiog toks, kaip ir dauguma kitų pusamžių vyrų. Kartą-kitą per metus jis surasdavo progą pasigerinti savo žmonai. Kaip ir Zinaida, jis taip pat mėgo skaityti. Galėdavo ištisomis valandomis ryti knygas. Vaikščioti į biblioteką jis nelabai mėgo, todėl daugumą perkaitytų knygų sudarydavo „šeimos archyvai“. Taip jis išdidžiai vadino per gyvenimą jų abiejų sukauptą ir lentynose per visą sieną išdėliotus kelis tūkstančius knygų. Naujos knygos buvo gana sunkiai įperkamos, todėl Antonas ir Zinaida tas pačias senosios klasikos knygas skaitė po kelis kartus.
Šios solidžios poros poreikis pildyti savo dvasinį bagažą nebuvo tenkinamas jau daug metų. Informacija apie rašytoją, atvykstantį iš istorinės tėvynės, labai pradžiugino Antoną. Jis paprašė sūnaus nupirkti bilietus ir juos atspausdinti. Antonas eilinį kartą pakeiksnojo naująsias technologijas - jau seniai nebebuvo fizinių kasų, kuriose galėdavai paduoti kelis banknotus ir už juos gauti popierinius bilietus. Viskas paprasta ir aišku.
Koncerto dieną per pietų pertrauką nupirko tris tulpes, žmonos pamėgto moldaviško vyno butelį ir susitiko su sūnumi pasiimi bilietus. Kadangi suma nebuvo apvali, o sūnus grąžos neturėjo, jis atsiduso ir pervedė tėvui permokėtą skirtumą. Koncertas sėkmingai sutapo su Zinaidos gimtadieniu ir visas tas komplektas turėjo labai smarkiai ją pradžiuginti.
Susitikimas su autoriumi prasidėjo labai šauniai, Zinaida ir Antonas jautėsi dvasiškai pakylėti, o šitą būseną sustiprino ir kelios vyno taurės, suvartotos prieš pat renginį.
Per antraktą reikėjo ir kojas pramankštinti, ir „kavutės įkalti“ – po šiuo kodiniu pavadinimu pora visada slėpdavo tai, kas labiausiai tikdavo pagal aplinkybes. Šį kartą tai buvo konjako taurelė ir kavos puodukas. Daug metų gyvenant kartu susiklosto bendri įpročiai ir poros viena kitą supranta be žodžių – Zinaida nukeliavo į barą, o Antonas - į lauką supešti porą cigarečių. Kiekvieną kartą tai darydamas, jis keiksnodavo korporacijų sąmokslą panaikinti senąsias gerąsias cigaretes. Anksčiau jos būdavo dvigubai storesnės...
Jei sėdi pirmutinėje eilėje,
Matai rašytoją aiškiai;
Jei sėdi pačiame gale,
Kavą perki paskutinė
– mintyse bandė sudėliojo Zinaidą posmelį, kurio rimas bei meninė vertė buvo abejotini, tačiau mintis aiški. Prieš ją buvo nuvinguriavusi ilgoka eilutė taip pat ištroškusių žiūrovų.
Pora žavių barmenų sukosi kaip vijurkai. Vyresnysis buvo aukštesnis, gal metro devyniasdešimties. Jo veidas jau buvo papuoštas žaviomis raukšlelėmis aplink akis ir lūpų kampučius. Jos turėjo išduoti įprotį dažnai šypsotis. Trumpai kirpti plaukai padažyti sidabrine žiluma, o tai jo išvaizdai suteikė dar daugiau seksualumo. Juoda uniforminė apranga išryškino jo figūrą ir tvirtą stotą. Zinaida, nejučiomis pasitempė, ištiesino nugarą ir nubraukė nuo palaidinės nesančias dulkes. Antrasis barmenas buvo gerokai jaunesnis – maždaug jos sūnaus metų. Buvo akivaizdu, kad jis dar tik mokosi šio amato. Jaunuolis klausėsi vyresniojo kolegos nurodymų ir sukosi kaip tik galėdamas.
Vyresnysis barmenas atsisuko į Zinaidą ir vietine kalba pasisveikinęs paklausė, ko ji norėtų. Kad suprastų šio žavaus vyriškio žodžius, nors ir pasakytus kita kalba, Zinaidos žinių bagažo užteko. Ji nusišypsojo, pasakė „Du kavos ir du konjako, prašau“, o barmenas perdavęs užsakymą savo jaunesniajam kolegai, atkišo jai kortelių skaitytuvą.
- 2 -
Marius buvo tipiškas vietinis gyventojas. Iš savo pusiau provincialaus miesto atvyko studijuoti aukštojoje mokykloje ir pasiliko susigundęs keliskart didesnio gyventojų susibūrimo teikiamomis galimybėmis – darbo pasiūlymai, naktiniai klubai, merginos. Metai lėkė greitai, o gyvenimas nebuvo kuo nors išskirtinis – samdomi darbai, smulkūs versliukai, sukurta šeima, įvairūs pomėgiai. Paskutiniųjų metų įvykiai – pasaulinė epidemija, nuolatinio priešininko sukeltas karas už kelių šimtų kilometrų nuo jo šalies, buvo tarsi katalizatoriai, išgryninę jam patinkančias veiklas. Viena jų - rašymas
Eidamas į susitikimą su dramaturgu ir rašytoju, kilusiu iš priešiškos šalies, jis norėjo įsitikinti, kad ne visi tos šalies gyventojau yra agresoriai. Jis gerai žinojo ir to autoriaus kūrybą, ir jo disidentinę veiklą, dėl kurios jis buvo priverstas išvykti iš savo šalies.
Kita svarbi priežastis nusipirkti bilietą į susitikimą - Mariaus noras pamatyti „tikrą rašytoją“. Paskutiniuosius kelis metus jį smarkiai traukė rašymas. Kartas nuo karto jis kai ką „pakeverzodavo“ – taip jis vadino savo kūrybinius bandymus.
Ir neliko nusivylęs – ant scenos stovintis „gyvas“ autorius buvo dar charizmatiškesnis, nei jam buvo susidaręs įspūdis klausantis radijo transliacijų. Subtilus humoro jausmas, meistriškai nugludintų kūrinių citatos buvo. Marius tiesiog mėgavosi susitikimu.
Pertrauka. Kojų paminkliniams, o svarbiausia – kavos išgėrimas. Tai viena silpnybių, kurią turėjo Marius. „Rūkymas yra dar pavojingesnis“ – taip jis save paguosdavo gerdamas rytines tabletes nuo padidėjusio kraujospūdžio.
Jis lėtai, kartu su visu žiūrovų srautu, nužingsniavo iš salės baro link. Jo žvilgsnis užkliuvo už krūvelės žmonių, besibūriuojančių rūbinėje. „A, čia tikriausiai bus tos knygos?“ – pats savęs paklausė Marius, prisiminęs kaip rašytojas į savo pasakojimą buvo įterpęs kelis reklaminius sakinius, pristatydamas porą savo grožinės kūrybos knygų ir vieną fotoalbumą. Būtent pastarasis jį labiausiai ir sudomino. Marius buvo „laisvalaikinis fotografas“ – ir pats savo malonumui fotografavo, ir vaikščiojo į parodas, ir pirko fotoalbumus.
Autorius papasakojo apie savo naujausią kūrinį – fotoalbumą su žymaus lenkų dramaturgo genialiomis citatomis ir prie jų priderintomis pasaulinio garso nuotraukoms. Lyg tarp kita ko, jis paminėjo keletą vietinių fotografijos meno legendų pavardžių, todėl Marius nusprendė kad toks fotoalbumas būtų geras jo kolekcijos papildymas.
Marius atsargiai, vos ne perdėtai demonstruodamas, kad neketina užlįsti, prasibrovė pro eilėje stovinčius žiūrovus ir pažiūrėjo į knygas, sudėliotas ant prekystalio. Pora jų buvo įprastinio romanų dydžio ir ant kurių gulėjo popieriukai su ranka parašytomis kainomis. Keliolikos eurų kaina buvo tikrai proto ribose, ypač jei dar po susitikimo būtų galima gauti autoriaus autografus. O trečias knyga – didžiulio formato, storas fotoalbumas. Mariaus akys sužibo – tikrai įspūdinga! Tačiau jo entuziazmą numušė kaina – apvalus šimtas.
„Kaina gal logiška, bet mano taupymo režimas...“ – pats save pabandė drausminti Marius.
Kol ant vieno jo peties sėdintis pagundų velniukas pasakojo apie būtinybę nepraleisti progos ir įsigyti šitą albumą, o ant kito peties sėdintis griežtasis finansų angelas-sargas mojavo sąskaitų išrašais, į jo ausis įkrito keli žodžiai: „... taip, čia grynais... tik grynais – kortelių nepriimame...“. Marius apsisuko ir palengvėjusia širdimi nukeliavo į barą pirktis kavos – grynųjų jis nečiupinėjo jau kelis metus.
Visi aukšti vienakojai baro staliukai buvo užimti ir Marius įsitaisę baro prekystalio gale. Vieta buvo ideali stebėti aplinką – linksmai tauškiančias poreles su kavos puodukais bei stipresnių gėrimų taurelėmis ant stalų, pasakojančiomis savo mintis apie rašytoją ar jo kūrybą, skaitinėjančiomis knygas ir vartančiomis fotoalbumus. Marius jau kelis kartus norėjo prieiti prie vieno ar kito staliuko ir paprašyti leisti peržiūrėti albumą, tačiau laimėjo noras išsaugoti „stebėtojo režimą“ ir mėgautis kavos gėrimo procesu. Jis ir toliau gurkšnojo kavą, žiūrėjo į vikrius barmenų judesius ir eilėje stovinčius žiūrovus.
„Na, bet vis tik įdomiai...“ – pratęsė svarstymus Marius – „pardavinėti šimtą eurų kainuojančią knygą tik grynais... Įdomu, kas tokius pinigus nešiojasi su savimi?“. Mariui, kuris jau kelis metus atsiskaitinėdavo prie kortelių skaitytuvo priliesdamas telefoną, gryni pinigai jo aplinkoje buvo tapę visišku anachronizmu. Draugai, vaikai, žmona – visi vienas kitam padarydavo momentinius pervedimus. Su grynųjų poreikiu buvo galima susidurti tik ten, kur nebuvo galimybės palikti skaitmeninius arbatpinigius. „Patys kalti“ – ištardavo savo verdiktą Marius ir ramia sąžine keliaudavo namo.
„Iš kitos pusės“ – pratęsė pokalbius su savimi Marius – „Kai buvau jų grupės koncerte, tai marškinėlių irgi nenusipirkau“, prisiminė prieš kelis mėnesius įvykusį vienos iš tos pačios šalies atvykusios opozicinės grupės koncertą. Jų muzika – stogą nešanti ir Marius nepraleido nei vieno jų koncerto. Deja, paskutinysis paliko nuosėdų – už marškinėlius su grupės atributika buvo galima atsiskaityti tik grynais.
Marius jau baiginėjo savo „švelniojo narkotiko dozę“, kai jo akis užkliuvo už dar vienos pirkėjos, užsisakinėjančios porą kavos puodukų ir porą brendžio taurelių. Ponia išsiskyrė iš minios – buvo pasipuošusi ryškiais, šiek tiek senamadiškais, tačiau gerai prižiūrėtais drabužiais, akivaizdžiai sakančiais, kad jais yra naudojamasi tik kartą-kitą per metus, pačiomis svarbiausiomis progomis. Jos šukuosena taip pat buvo šiek tiek senamadiška, tačiau bendras susikurtas įvaizdis labai tiko prie kelių šimtų metų amžiaus teatro interjero. Aiškiais matėsi, kad ponia yra pakylėta ir labai džiaugėsi susitikimu.
- 3 -
- Xix xxxxxxx, ponia.
- Ką? Nesupratau? – Zinaida nuoširdžiai sutriko, kai jai žavusis barmenas atkišo tą velnio mašiną ir kažką pasakė vietine kalba. Frazė buvo trumpa, iš kurios buvo galima iššifruoti tik tiek, kad į ją kreipiasi kultūringai.
- Čia galima atsiskaityti tik kortelėmis, - paslaugiai jai paaiškino už jos nugaros stovinti mergina.
Zinaida akimirkai sutriko, o po to jos viduje suburbuliavo jausmai: „Kaip taip? Duodu pinigus, o jie neima... Tikri pinigai, o ne kažkokie ten plastiko gabaliukai!!!“ Ji tokioje situacijoje atsidūrė gal trečią kartą per paskutinį pusmetį ir kiekvieną kartą ją vis užplūsdavo pasibaisėjimas tuo pasauliu, kuris atitieks jos vaikams ir anūkams. Toks netikras, kažkoks virtualus (šitą žodį jį ištardavo su pasidygėjimu, lyg iš burnos iškristų nedidelis ežys)... Kaip jame bus galima gyventi?.. Visuotinė kontrolė!..
Laimei, kaip tik tuo momentus sugrįžo Antonas. Zinaida pajuto saugumą, o nuo vyro sklindanti dūmų smarvė šį kartą buvo lyg „Chanel No. 5“ aromatas – Antonas visada turėdavo kortelę!
- 4 -
Jam tai buvo pirmoji darbo diena. Tiek šioje vietoje, tiek aplamai tokiame amplua. Užsidirbti vieną-kitą eurą jį pasikvietė tėvo brolis, pasakęs, kad darbas nebus sunkus. Aišku, žinant jo humoro jausmą, buvo galima tikėtis visko. Dėdė taip pat prigąsdino, kad jis turės būti nuodėmklausiu – girti svečiai girsis savo gyvenimo žygdarbiais (paprastai – egzistuojančiais tik jų fantazijose) ir guosis nelaimingomis meilės istorijomis (dažniausiai tikromis, tačiau kaltuosius dėl nesėkmės būtina sukeisti vietomis).
- Sauliau, patirtis bus gera, - mirktelėjo dėdė, - čia tau ne paskui mergas lakstyti!
Darbas buvo visai įdomus – dėdė aiškiai išdėstė kavos gamybos, kokteilių maišymo ir gėrimų pilstymo taisykles, neįkyriai reguliavo jo veiksmus, o baro svečiai buvo inteligentiški, mandagūs. Jokių keistuolių su savo istorijomis nepasitaikė.
- Žinot, turiu hobį, - netikėtai pratarė vyriškis, sėdinti baro gale ir geras dešimt minučių gurkšnojantis juodą kavą.
Vyriškis dar norėjo kažką pasakyti, tačiau Saulius ne iš karto supratęs, kad yra kreipiamasi į jį, nubėgo link kavos aparato. Vyriškis liko sėdėti su praverta burna. Po kelių minučių Saulius vėl priartėjo prie vyriškio, nors didelio noro nebuvo – vien dėl to, kad pasiimtų kelis švarius stiklus, reikės klausytis kažkokių filosofavimų apie gyvenimą. Tačiau nenorėdamas pasirodyti nemandagus, jis atsargiai tarstelėjo:
- Atsiprašau, jūs kažką sakėte?
- Nieko tokio, nenoriu trukdyti, jūs užsiėmęs.
- Viskas tvarkoje – aš tik paduosiu stiklines kolegai ir būsiu laisvas.
Vyriškis sriūbtelėjo paskutinius kavos lašus ir sugrįžusiam Sauliui suokalbiškai mirktelėjęs ir šiek tiek pritildytu balsu pratęsė mintį:
- Tai va, turiu hobį – gerdamas kavą stebiu žmones. Man atrodo, kad aš ką tik pamačiau ne žmones, o civilizacijų susidūrimą. Tikriausiai teko mokykloje girdėti, kad egzistavo įvairiausios civilizacijos – Egipto, Mesopotamijos, Egėjo ir taip toliau? Ten, - energingai, vos nekliudydamas savo kavos puoduko, mostelėjo vyriškis, - už kampo, pardavinėja brangias knygas, kurios kainuoja šimtus eurų, ir priima tik grynus. O čia..., - vyriškis padarė dramatišką pauzę ir vėl mostelėjo ranka, tik šį kartą išilgai baro, - sumokėti porą eurų už kavą galima tik kortele. Skirtingos civilizacijos, ar ne?
- Ir žinote, kas įdomiausia? – kuo toliau, tuo garsiau kalbėjo vyriškis, - Įdomiausia yra stebėti paprastus tų civilizacijų gyventojus, kurie atsitrenkę į kitą civilizaciją baisiausiai nustemba, kad yra kitos pasaulis, nei jų. Lyg kokios musės, visu greičiu skrisdamos trenktųsi į stiklą. „Oi, kas čia nutiko?“, - šiek tiek pakeitęs intonaciją pavaizdavo vabzdžio nuostabą šnekorius.
- Štai aš, - vėl padarė dramatišką pauzę, - turėdamas sąskaitoje kelis tūkstančius, nesugebėjau nusipirkti albumo už šimtą eurų, o ta moteris, - smarkiai pritildęs toną, kone pašnabždomis, akimis parodė į vieną tetą, - nors ir turėjo pilną piniginę banknotų, negalėjo išgerti brendžiuko už kelis eurus.
Saulius, susimėtęs nuo tokių minčių vingių, nesąmoningai pakėlė vieną ranką pasikasyti pakaušį, o vyriškis supratęs, kad neverta tikėtis diskusijos šia tema, atsistojo nuo baro kėdės, linktelėjo galva: „Ačiū už kavą ir geros dienos“, ir nuėjo link žiūrovų salės.
„Sveikinu su pirmu kartu!“ – iki ausų išsišiepė dėdė ir skaudokai trinktelėjo Sauliui į šonkaulius alkūne, - Vis dėl to atsirado kažkoks trenktas keistuolis, pasakojantis savo niekam neįdomias istorijas?
II
Raudona
- 1 -
Per kūną prabėgo švelnūs šiurpuliukai. Bangelė po bangelės. Kai tik jis prisiliesdavo vis prie kitos rankos vietos, per visą kūną nubėgdavo nauja banga. Kūną dengiantys mažyčiai plaukeliai pakildavo lyg sirgaliai futbolo stadione ir po kelių sekundžių nusileisdavo. Tada jis atsargiai, lyg nenorėdamas žadinti, prisiliesdavo prie kitos kūno vietos. Paprastai tai būdavo pėda. Po to blauzda. Kiekvienas prisilietimas būdavo vis jautresnėje vietoje ir sukeldavo vis aštresnę reakciją. Elektriniai signalai ne tik perduodavo impulsus odai, bet ir nukeliaudavo per visus organus, po truputį žadindami jos estrogenų gamybą. Švelni šiluma užliedavo pilvo apačią, užgimdavo jaudulys krūtinėje.
Jį vadino tiesiog katinėliu. Neįmantrus meilus žodelis, kuris labai taikliai apibūdina jo elgesį rytais. Jis taip švelniai ją žadindavo, kad ji buvo pasiruošusi už tokius rytus atiduoti viską pasaulyje. Svarbiausia, kad tai niekada nepasibaigtų. Kad tai kartotųsi kiekvieną rytą.
Jis buvo tarsi tam sukurtas – skaitantis jos kūną, jos emocijas. Jis tarsi žinojo, kad pasiglausčius prie jos kojų, geriausia yra pradėti baksnoti nosimi į jos pilvą. Jis atsargiai pralįsdavo tarp paklodės ir antklodės, atsargiai uosdavo kūno kvapą ir nosimi pradėdavo švelniai baksnot jos pilvą. Tai aukščiau, tai žemiau. Tai priartėdavo prie jos tingiai suglebusių krūtų, tai nusileisdavo link Veneros trikampio, saugiai pasilikdamas už kelių centimetrus nuo jo.
„Katinėli, ką tu darai? – ji pati pradėdavo murkti. „Ko tu iš manęs nori?“ - ji jo klausdavo, nors puikiai suprasdavo, kad jokio atsakymo į retorinį klausimą neišgirs.
Jos žadintojas visada išlikdavo tylus. Jis ir toliau dirbdavo savo darbą. Kai šeimininkė nuo jo meilinimosi prabusdavo tiek, kad pradėdavo rąžytis ir verstis nuo šono ant šono, jis pasinaudodavo jos neatsargumu (o gal tyčiniu koketavimu) atsukant jam nugarą – tada jis švelniai-švelniai prie jos prisiliesdavo savo nosimi ir atsargiai palaižydavo liežuvio galiuku.
Ji suvirpėdavo visu kūnu – tokios švelnios egzekucijos niekas neatlaikytų. Kūnas suvirpėdavo, karščio banga nusirisdavo nuo pat galvos iki pėdų, užkliudydama krūtinę, tarpkojį. Ji iš pradžių susiriesdavo į kamuoliuką, o po to išsitiesdavo lyg styga, rankas nuleisdama žemyn už nugaros, tarsi norėdama apsiginti nuo tokių saldžių kankinimų.
Tada ateidavo jo eilė pasinaudoti galimybe. Jis tvirtai sugriebdavo jos rankas ir surakindavo švelniais ir pūkuotais antrankiais, skirtais meilės žaidimams. Ji krūpteldavo ir švelniai paklausdavo:
- Šiandien renkuosi dešinę. Kuri spalva, katinuk?
Pirmas tą rytą ištartas jo žodis būdavo „Juoda“ arba „Balta“.
- Juoda, šeimininke.... – Tyliai sušnabždėjo savo šiurkščiu bosu. Tik jis taip mokėjo...
Ant dešiniojo jos riešo buvo juodas antrankių žiedas, o ant kairiojo – baltas. Ji puikiai suprato, ką tai reiškia – šį rytą ji nieko nematys, o kankinimams bus naudojamos toli graži ne plunksnos. Po kelių akimirkų jos kojos jau buvo pririštos prie lovos, o ant akių - raištis. Ne šilkinis, kokius naudoja mėgėjai, o storos odos, be menkiausių tarpų saulės spinduliams, kvepiantis smilkalais ir jų abiejų kūnais.
- 2 -
Jos gyvenimas pasikeitė staiga ir netikėtai. „Kažin, ar būna kitaip?“ – ji savęs paklausdavo tomis saldžiomis minutėmis kai nuklysdavo į primisimus.
Jau metai, kai jiedu susipažino. Jau metai, kai po renginio ji eilinį kartą pyko ant savo vyro, kuris per antraktą susivaldęs viena taurele brendžio, jau po paties renginio pasinaudojo žmonos bendravimu su rašytoju, nudrožė tiesiai į barą. Ji ir knygą nusipirkto, ir gavo autoriaus parašą, o vyras laiko negaišo – nuo jo trenkė degtine ir jis sunkiai orientavosi situacijoje. Antonas sėdėjo ant aukštos baro kėdės, visu svoriu remdamasis į baro prekystalį ir nebeklausančiais pirštais bandė iš nedidelio indelio sugraibyti kelis likusius riešutus -negausią užkandą gausiam alkoholiui.
Barmenas su užuojauta pažvelgė į Zinaidą, tarsi akimis sakydamas „Jei būčiau žinojęs, kad jis taip greitai nusitašys, nebūčiau daugiau pylęs“, tačiau tai menkai guodė. Baisiausia buvo tai, tą dieną buvo jos gimtadienis. Iš puikios nuotaikos, kurią iš paties ryto sukūrė jos vyras, viskas virto į naktinį košmarą – vietoje šventinio ir intymaus vakaro kokiame nors mažame ir jaukiame restoranėlyje švietėsi nepaeinančio vyro tempimas namo į penktą aukštą ir liūdnas vyno taurės išgėrimas prieš televizorių apmąstant nesusiklosčiusį gyvenimą.
Marius tuo metu taip pat sėdėjo prie baro. Ne, jis negėrė jokio alkoholio. Tik kavą. Jis pasirodė tikras džentelmenas – prisistatė ir pasisiūlė padėti jai. Tiesa, jis pradėjo kalbėti jai svetima kalba, tačiau buvo supratingas ir greitai perėjo prie jos gimtosios. Kalbėjo kone idealiai. Jis pasakė, kad jo automobilis yra vos kekių minučių kelio, tačiau jis vis tiek atvažiuos prie pat įėjimo į teatro pastatą. Rizikuodamas gauti baudą, paliko automobilį stovėti neleistinoje vietoje, ant pečių atvilko Antoną ir paguldė ant galinės sėdynės. Zinaidai džentelmeniškai atidarė dureles. Jai įsėdus, atsargiai prisegė ją saugos diržu. Ji pajautė nepažįstamų kvepalų aromatą, sklindantį nuo jo tvirto kūno. Paslaptingą, vyrišką, gundantį. Visišką priešingybę to, kuo dvokė jos vyras, miegantis ant galinės sėdynės.
Namuose Antonas buvo nuvilktas į vieną iš buvusių vaikų kambarių, paguldytas ant lovos ir paliktas gulėti ir su visais drabužiais, ir su batais. „Tegul gyvatei rytoj skauda ne tik galvą, bet ir kojas!“ – prakeikė jį Zinaida ir pakvietė Marių ateiti į svetainę išgerti arbatos ar vyno. Jis šiek tiek susimėtė – pasakė, kad nors ir neturi žmonos, tačiau kažkaip nepadoru svetimuose namuose naktinėti, tačiau Zinaida užprotestavo. „Negalima gelbėtojo paleisti be atsidėkojimo! O be to, šiandien mano gimimo diena!“.
Marius džentelmeniškai nusistebėjo sužinojęs, kelintas gimtadienis yra švenčiamas („Ne, tikrai tiek metų neduočiau!“) ir pasakė, kad ta proga jis išgers vyno ir namo grįš su taksi. Pokalbis prie vyno taurės buvo laisvas ir neįpareigojantis. Bendrų temų jie rado daug – nuo literatūros, kurios dėka jie susitiko, ir knygų leidybos (Zinaida turėjo savo nedidelę knygų leidybos firmą) iki kelionių po visą pasaulį – ji buvo aplankiusi tik kelias populiariausias tarp jos tautiečių šalis (komfortiškai ji jautėsi atostogaudama tik ten, kur buvo galima susikalbėti gimtąja kalba), o jis mokėjo porą užsienio kalbų ir buvo drąsaus charakterio, todėl aplankė kone visus žemynus.
Ji atsipalaidavo, stresas išgaravo ir net vakarą sugadinęs vyras užsimiršo. Vynas lengvai svaigino, todėl ji pasielgė taip, kaip niekada gyvenime nebūtų sau leidusi – ištarusi „Ačiū, kad mane išgelbėjai“, lėtai pasilenkė į Mariaus pusę, pati nežinodama, ar tas bučinys turėjo nusileisti ant jo skruosto, ar ant lūpų. Marius švelniai suėmė jos veidą savo didžiuliais delnais ir neleisdamas jai net krustelti, ėmė lėtai bučiuotis jos lūpas. Milimetrą po milimetro, centimetrą po centimetro. Tarsi tikrindamas, kiek dar joje yra likę moteriškumo. Kai jis pajautė, kad Zinaida net nebando pabėgti nuo tokio jo išpuolio, jis nuleido rankas žemyn – viena pasiliko ant juosmens, o kita nuslydo iki klubų.
Prisiminusi tą vakarą, Zinaida vis pagalvodavo, kas galėjo nutikti, jei Antonas būtų miegojęs ne taip kietai. Gal jis būtų atėjęs į kambarį jiems besibučiuojant? O gal jis būtų radęs ją gulinčią ant sofos ir visu kūnu sugeriančią Mariaus bučinius – rankos, kojos, kaklas, krūtinė, pilvas ir...? Pamatęs, kaip Marius užsideda jos kojas sau ant pečių ir įeina į ją? Gal jis būtų nepatikėjęs savo akimis – ar tikrai Zinaida gali būti ta moteris, kuri žemyn veidu guli ant valgomojo stalo, surištomis už nugaros rankomis ir ant nugaros sukelta suknele, visa savo esybe atsiduodanti dešimčia metų jaunesniam ir prieš kelias valandas sutiktam vyriškiui? Kaip jis būtų sureagavęs, jei būtų išgirdęs tokias aistringas jos aimanas, kokių nėra girdėjęs per visą jų vedybinį gyvenimą?
Saldžius prisimeninus išblaškė po kambarį pasklidęs švelnus aromatas. „Erotinio masažo aliejus... Ką šį kartą jis sugalvojo?“ – mintyse savęs paklausė Zinaida.
- 3 -
Švelni srovelė nuvinguriavo nuo menčių iki paskutinio stuburo slankstelio. Jo rankos švelniai prisiglaudė ir pradėjo masažuoti sukamaisiais judesiais. Aliejus švelniai pasklido per visą nugarą, sušildydamas ir sujaudindamas odą. Ji žinojo, kad jis gali erzinti ilgai. Lygiai taip, kaip darė šį kartą. Švelniai lyg aukščiausio lygio masažo salone, išmasažavęs nugarą, jis perėjo prie sprando. Lėti judesiai jaudino kūną. Pirštai atsargiai prisėlino prie kaklo, jie apčiuopė pačius smulkiausius raumenukus, juos švelniai maigė. Judesiai vis kartojosi ir kartojosi, o jos atsipalaidavimas pamažu ją gramzdino atgal į miego karalystę.
Jau kone sapnuodama ji pajautė, kaip jis suėmė jos plaukus į uodegą ir juos surišo. Ji dar spėjo pagalvoti, kad taip jis padarė norėdamas palengvinti kaklo masažavimą, tačiau staiga savo burnoje pajautė skylėtą kamuoliuką su dirželiais iš šonų, ir išgirdo segtuko tarkštelėjimą.
Viskas! Ji savęs nebekontroliuoja savo kūno – kojos pririštos prie lovos, rankos – už nugaros surakintos antrankiais, ant akių nepermatomas raištis, o burnoje – kamštis, kuris leidžia tik kvėpuoti, tačiau jokio pagalbos šauksmo niekas neišgirs.
- 4 -
Marius turėjo ne vieną talentą. Jų pažintis pradidėjo aistringai ir meilės nuotykiai tęsėsi jau trečius metus. Tas jo gebėjimas asistuoti moteriai, rodyti jai meilę, pagarbą ir dėmesį retą merginą ar moterį palikdavo abejingą. Tiesa, jis nebuvo išvaizdus – vidutinio ūgio, jau senokai įžengęs į antrą jaunystę. Nors ir aktyviai nesportavo, tačiau jo kūnas buvo lieknas ir patraukdavo moterų akį. Apranga – visada tvarkinga ir jam tinkanti.
Tačiau jame buvo kažkas daugiau. Ji bendraudavo taip šiltai ir taip atidžiai, kad po kelių minučių damos ištirpdavo nuo jo dėmesio ir pradėdavo jį laikyti senu ir patikimu draugu. Nors jis neigė, tačiau Zinaida įtarinėjo jį baigus psichoanalizės ar kokiu nors panašius mokslus, kurie jam leisdavo taip lengvai perprasti žmones. O tiesiog gal tai buvo įgimtas talentas.
Marius gyvenime užsiėmė ir kita analize – vertybinių popierių rinkų. Nors jis daug nepasakojo apie savo profesinę veiklą, tačiau Zinada žinojo, kad jis dirbo viename iš didžiųjų šalies bankų, sėdėjo super moderniame biurų pastate, įsikūrusiame verslo kvartale. Jo pareigos – investicinių fondų valdytojas. Kažkada Marius, veždamas po pasimatymo ją namo, bakstelėjo pirštu į nakties tamsoje švytinti pastatą ir pasisakė, kad jame praleidžia savo dienas. Todėl pasitaikius progai, Zinaida nusprendė jį nustebinti - užsuko į čia įsikūrusią kavinę ir paskambino: „Aš čia, gal nori kavos su desertu?“. Marius buvo šiek tiek užsiėmęs ir paprašė palaukti dešimt minučių. Zinaidai pasirodė šiek tiek keista, kad jis ne nusileido liftu iš penkiolikto aukšto, o pakilo laiptais ir požeminės stovėjimo aikštelės, tačiau Marius paaiškino, kad automobilyje buvo palikęs piniginę.
„Baik tu!“ – nusijuokė Zinaida, švelniai suspausdamas jo didelius delnus, „Tu visada mane vaišini, tai leisk ir man nors kartą tau atsilyginti!“. Marius tik šyptelėjo. Būtent to susitikimo metu ji ir sužinojo apie jo slaptą aistrą rašymui. Kad jis mėgsta skaityti gerą literatūrą, ji jau žinojo seniai – nuo paties pirmojo jų susitikimo per koncertą, pasibaigusio aistringu seksu. Tačiau Marius niekada neužsiminė apie savo literatūrinius bandymus. Kavos gėrimas truko ilgai. Zinaida kelis kartus jo paklausė, ar nereikia jam grįžti į darbo vietą, o jis vis atsakydavo kad jis dirba su Tolimųjų Rytų rinkomis. „Jie ten visi jau ruošiasi miegoti. Jei kas „užsidegs“, tai mane „pridengs“. Po tokio trumpo paaiškinimo jis toliau bėrė žodžius apie savo pirmuosius vaikiškus bandymus pakartoti mėgstamiausių rašytojų kūrybą, kukliai paminėdamas nedidelius laimėjimus literatūriniuose konkursuose ir su užsidegimu nupasakojo kelių romanų siužetus, gyvenančius jo galvoje.
Tokia nauja informacija apie slaptą Mariaus talentą negalėjo neužkabinti Zinaidos. Nedidelės knygų leidyklos savininke, ji buvo perskaičiusi daugybę knygų juodraščių. Didžioji jų dalis buvo visiškas mėšlas, pagimdytas grafomanijos priepuolių metų. Kartais atrodydavo, kad jų autoriai rašo tik per pilnatį. Spausdinti tokias knygas reiškia tik vieną – finansinę kilpą ant leidėjo kaklo.
Mariaus atvejis jai pasirodė kitoks. Ir ne dėl to, kad juos jungė aistringi santykiai. Marius su ja bendravo ne savo gimtąja kalba, tačiau nepaisant to, jo kalba buvo vaizdinga, turėjo daug sinonimų. Jo pasakojamos istorijos buvo įdomios ir visada turėjo kokį nors „kabliuką“ – netikėtumo faktorių, priverčiantį nekantriai laukti visos istorijos pabaigos. Zinaida buvo įsitikinusi, kad Marius negaliu rašyti blogai.
Kavos gėrimas baigėsi jų susitarimu, kad Marius per savaitę išvers savo nuožiūra pasirinkto kūrinio skyrių. Zinaida savo ruožtu įsipareigojo nebūti griežta kritike ir nežeisti jautrios kūrėjo sielos, o jei kūrinys pasirodys vertas dėmesio, ji suras galimybes jį išleisti ir paraduoti jos gimtąją kalba kalbančiose rinkose. Tai gal šimtą kartų geriau, nei būtų Mariaus galimybės spausdinantis jo šalyje.
- 5 -
Iš saldžių prisiminimų ją pažadino atsargūs, bet užtikrintas smūgis. Ji atpažino jų abiejų pamėgtą botagėlį. Nedidelį, turintį daug atskirų gijų - jos sukeldavo jaudinantį dilginimą, tačiau nepalikdavo pasimatymo įkalčių.
Vienas... Du... Trys... Krito kirčiai... Ji jautė vis labiau kaistantį kūną.
Dešimt... Vienuolika... Dvylika... Įprotis skaičiuoti kirčius atsirado tada, kai ji pastebėjo, kad maždaug po dešimties - penkiolikos kirčių ant jos nugaros nebelieka nesujaudintos odos lopinėlio.
Tada jis lėtai atsega antrankius, rankas pakiša po jos pilvu ir vėl surakina. "Niekur tu nepabėgsi!" - su šnabžda jis, pataiso jos rankas taip, kad pirštai remtųsi į Veneros kalvelę ir pavaišina jos apvalų užpakaliuką dar penkiais botago kirčiais.
Ji žino, kad jos laukia kitas kankinimų etapas, tačiau nežino, kas bus šį kartą.
- 6 -
Marius tikrai turėjo rašytojo talentą. Jo kūriniai Zinaidai paliko didelį įspūdį. Juose veikiantys herojai buvo labai gyvi, giliai aprašyti. O jų charakteriai spindėjo ryškiais bruožais. Žinoma, kai kur jausdavosi perspaudimas – atrodydavo, kad autorius balansuoja ant siauro lynu ir rizikuoja nusiristi arba holivudinį veiksmo filmą, arba į meksikietišką muilo operą. „Nieko baisaus, mano redaktoriai ištaisys“ - Zinaida visa tai nurašė jauno autoriaus nepatyrimui.
Įdomiausiai tekstai buvo surašyti apie vieno iš herojų internetinius nusikaltimus – sukčiavimus internetinių žaidimų platformose, apgavystes ir pinigų išviliojimus priverčiant patikėti nepaprastais pelningais investavimais. Atrodė, kad autorius aprašo savo asmeninę patirtį – tokie ryškūs ir smulkmeniški buvo pagrindiniu herojaus nuotykiai. Zinaidai juokais paklausus, ar jis nerašo apie save, Marius net raustelėjo ir šiek tiek užsikirsdamas paaiškino: „Zuikuti, žinai kur aš dirbu. Būnant investuotoju į vertybinius popierius tenka domėtis viskuo, kas yra susiję su ta tema. Ir ypač – kas yra nelegalu ir nusikalstama. Kaip kitaip aš galėčiau apsaugoti savo klientus nuo neteisingų sprendimų?“ – ir švelniai perbraukė pirštų galiukais už jos ausies, lyg pataisydamas nepaklusnią plaukų sruogą, lyg bandydamas vilionėmis nukreipti kalbą.
Pirmasis romanas buvo baigtas po pusmečio. Korektūra, redagavimas, vertimas į svetimas kalbas. Zinaida taip tikėjo būsima sėkme, kad nusprendė iš karto romaną išleisti trimis užsienio kabomis ir taip patekti į didžiausias pasaulio rinkas. Visa tai kainavo gana didelius pinigus, tačiau Zinaida ryžosi finansuoti savo leidyklos lėšomis. Ne ką mažesnė buvo jos nemateriali investicija – asmeniniai ilgamečiai verslo ryšiai. Jų neturėdamas joks rašytojas nesugebėtų atkreipti į save dėmesį.
„Saulute“, - lyg katinas murkė Marius po jų karštų akimirkų per pietų pertrauką jiems ilsintis plačioje Mariaus miegamojo lovoje – „Negalima asmenių reikalų painioti su verslu. Būsiu aš tavo klientas kaip ir bet kuris kitas.“
Tačiau Zinaidai jis buvo ne toks, kaip visi kiti. Metus trunkantys santykiai. Iš pradžių tai buvo tiesiog aistra tarp ženklaus metų skaičiaus skiriamų žmonių. Ji neturėjo jokių iliuzijų, kad toks šaunus viengungis vyras gali ja rimtai susidomėti. Dėl to į visą istoriją žiūrėjo tik kaip į vienkartinius paviršutiniškus nuotykius. Po kurio laiko jų ryšys ėmė stiprėti. Sulig kiekvienu pasimatymu vis didesnę laiko dalį užimdavo ne aistros patenkinimas, o pokalbiai apie įvairiausias gyvenimo sritis. Jų visiškai skirtinga gyvenimiška patirtis papildė vienas kito pasaulį – kitos tautybės ir kultūros, nemažo amžiaus skirtumo sąlygoti visiškai kitokia mėgstama muzika ir filmai. Skirtinga šeimyninė padėtis provokavo Zinaidą pavydėti Mariaus laisvės kasdieniuose sprendimuose, o Mariui – šeimos šilumos ir vaikų meilės.
Nors ir puikiai suprasdama, kad negalima kurti iliuzijų dėl bendros ateities, Zinaida vis dažniau susimąstydavo, kas nutiktų, jei ji paliktų savo vyrą. Jie buvo iš skirtingų socialinių klasių – intelektuali moteris, turinti nedidelį verslą ir norinti kuo daugiau patirti savo neilgame gyvenime ir paprastas gamyklos darbininkas, kurio vienintelis tikslas – ramiai praleisti vakarą prieš televizorių su alaus skardine rankoje.
Marius negalėjo jai būti tos, kaip ir visi kiti jos klientai, leidžiantys knygas.
- 7 -
Šį kartą Marius pasirinko viduramžių budelio vaidmenį.
- Nusidėjėlė paruošta tardymui! – garsiai ir iškilmingai jis pranešė įsivaizduojamam teisėjui ir pratęsė – Ar prisieki Šventajai Inkvizicijai pasakyti visą tiesą apie savo nuodėmes?
Zinaida jau buvo pastatyta prie raidės „X“ formos kryžiaus, jos rankos ir kojos prisegtos, o burna išvarduota nuo kaiščio. Ant pečių stovėjo po vieną ryškiai baltą žvakę. Liepsnelės kol kas buvo nedidelės, tačiau kiekviena sekundę jos vis augo. Ištirpęs vaškas kaupėsi duobutėse šalia liepsnos ir laukė neatsargaus aukos judesio – tik mažiausias galimybė ir jis nutekės ant nuogo kūno.
- Taip, mano šeimininke! - Tą pačią akimirką jos kojas nudilgino botago kirtis. Kūnas suvirpėjo ir keli vaško lašai nutekėjo žemyn per žvakę, sustingdami pakeliui ir nepasiekdami kūno.
- Ar prisipažįsti, kad dar prieš metus buvai padori moteris, turėjusi tik vieną vyrą savo gyvenime?
- Taip, mano šeimininke! – dar vienas kirtis, šį kartą šiek tiek aukščiau.
- Ar prisipažįsti, kad dabar tu esi suviliota šėtono ir nepadoriai elgiesi su tau nepriklausančiu žmogumi?
- Taip, mano šeimininke! – vėl kartą prisipažino Zinaida ir pajuto trečią kirtį. Šį kartą jis nudegino kairiąją šlaunį.
- Už tokią mirtiną nuodėmę tau bus nupjautos krūtys! – Marius pakeitė balso intonacijas, imituodamas teisėją. – Vykdyti nedelsiant!
Pirmą kartą išgirdusi tokį verdiktą, Zinaida smarkokai išsigando – negi Marius iš tikrųjų yra išprotėjęs maniakas, kuris viduryje miesto esančiame suaugusiųjų žaidimų kambaryje ją nužudys? Tačiau ir tą kartą, ir per visus kitus inkvizicinius žaidimus, Marius pademonstavo savo dar vieną talentą – šibari. Jis papasakojo, kad šitą parnerio surišimo meną studijavo Japonijoje ir esant galimybei panaudodavo savo seksualiniame gyvenime.
Marius nuėjo iki kito miegamojo galo, nustūmė slankiojančias duris, ant kurių veidrodžių atsispindėjo daugybė meilės scenų, ir išsitrūkėjo kelias rūpestingai sulankstytas virves. Takate Kote – surišta krūtinė. Virvės apsivijo jos krūtinės ląstą, stipriai suverždamos krūtis. Viena virvė virto „dievo pirštu“ – taip jie abu vadino tą žaidimų elementą, nuo kurio priklausė kankinimų lygis. Vienas „dievo piršto“ galas buvo pritvirtintas prie Zinaidos plaukų, surištų į arklio uodegą, o kitas – prie Takate Kote taip, kad ir menkiausias Zinaidos galvos judesys krūtis suspaustų dar smarkiau.
Zinaidai patiko tokie kankinantys žaidimai. Skausmas nedidelis ir malonus, o priklausomybė nuo kito žmogaus malonės – jausmas, kutenantis nervus ir užkeliantis jaudulio kartelę į aukščiausią įmanomą tašką. Visada tai būdavo jos užgniaužto seksualumo išsiveržimo minutės. Po tokio pasimatymo ji vis apgailestaudavo, kad didelė jos gyvenimo dalis prabėgo ne su tokiu vyru, kaip Marius – žinančiu, kas patinka moteriai, tyrinėjančiu jos kūną ir surandančiu pačius geriausius jos poreikių tenkinimo būdos. Jos dabartinis vyras buvo standartinis patinas. Jis žinojo tik porą pozų, kurios labiausiai tiko jo paties malonumui. Penkios minutės šnopavimo, sėklos išsiveržimas ir į ją atsukta nugara. Dar kelios minutės ir ji gali mėgautis garsi knarkimu.
Švelnūs botagėlio kirčiai nusėjo visą kūną. Zinaida po kiekvieno smūgio raitėsi. Labiau ne norėdama išvengti artėjančio kito pliaukštelėjimo, o rodydama, į kurią vietą ji laukia kito. Kaskart ji vis labiau pakeldavo savo galvą, o „dievo pirštas“ dar smarkiau suverždavo jos krūtis ir saldus skausmas užpildydavo jos smegenis, išvalydamas visas mintis.
III
Balta
- 1 -
Onutė pritūpė prie įėjimo durų, atsirėmė į sieną ir plačioje balto chalato kišenėle susižvejojo cigarečių pakelį. Dūmas užliejo plaučius ir nuramino smegenis.
Ji buvo viena seniausių darbuotojų, maža ir smulki, visada geros nuotaikos. Bent jau taip ją būtų apibūdinęs bet kuris kolega. Jos gyvenimas nebuvo lengvas. Dar jos paauglystės metais sunkia psichine liga susirgo jos mama, todėl būdama geros širdies mergina, ji nusprendė ieškotis smulkių darbų, kad tik galėtų pati išsilaikyti ir rūpintis mama. Šeimoje jos buvo dviese – brolių ar seserų nebuvo, o tėvas žuvo nelaimino atsitikimo metu.
Jos gera širdis buvo lyg prakeiksmas. Ji lyg geležinkelio iešmas jos gyvenimą nukreipė į tokį kelią, iš kurio ji išsukti jau nebegalėjo. Psichinės sveikatos negalią turinčių žmonių globos namai. Iš pradžių ji atėjo čia dirbti paskui čia patekusią motiną, o po kelių metų jai mirus, Onutė nebegalėjo palikti kitų pacientų, prie kurių ji buvo pripratusi. Didžioji jos globotinių dalis ją pamiršdavo per dešimt minučių, tačiau jai atrodė, kad jie be jos neišgyvens.
Jos gera širdis jai sukeldavo jos vidines kančias. Kiekvienas naujas gyventojas atsinešdavo skaudžią savo gyvenimo istoriją. Kai kurie jų turėjo įgimtą negalią. Dėl tokių žmonių jai būdavo mažiausiai skaudu. „Ką padarysi, kad dievulis taip nusprendė. Čia jo valia.“ – konstatuodavo Onutė ir persižegnodavo. Žymiai sunkiau ji priimdavo tuos naujokus, kurie turėjo susikūrę šeimas, įsidarbinę į didesnes ar mažesnes kompanijas, mėgo keliauti ar užsiimti kokia nors kita juos dominančia veikla. „Rodos, gyveni žmogus ir nežinai, kada koks velnias tave užpuls“, - tarsi protestuodama Onutė tokiais atvejais nesižegnodavo, tik piktai suraukdavo savo antakius ir sugniauždavo kumščius. Tada ji prisimindavo savo mamos ligą, kuri kaip netikėtai atėjo į jų abiejų gyvenimą.
Labiausiai ją sukrėsdavo tie naujieji gyventojai, kurių pasauliai subyrėjo ne dėl piktos gamtos klaidos genuose ar dėl paslaptingos ligos, o dėl trečiųjų asmenų (šitą frazę ji naudodama norėdama pabrėžti būtent asmeninę kaltę). Gauti informaciją apie tokių gyventojų gyvenimo istoriją niekada nebuvo lengva, o dar sudėtingiau pasidarė, kai asmeninės informacijos apsauga tapo šventu reikalu. „Yra įstatymas, tačiau yra ir apstatymas“ – tokiu posakiu pasiteisinant informacija sruvendavo iš administracijos kabinetų skyrių vadovams, iš jų – aptarnaujančiam personalui. O kadangi Onutė buvo pati seniausia ir labiausiai kolegių mylima darbuotoja, šitas upeliukas ją pasiekdavo vieną pirmųjų.
Ji neskubėdavo viskuo tikėti – paprastai globos namus pasiekdavo tik dalis tikrosios naujojo globotinio gyvenimo istorijos. Ji, tekėdama iš lūpų į lūpas, lyg koks Lego konstruktorius perduodamas iš vienų rankų į kitas, pamesdavo ne tokias svarbias ir silpniau pritvirtintas detales, o prie jų būdavo prilipdomos kitos, ją laikančiajam atrodančias aktualiomis, detales. Onutė, gavusi tokią lipdytą ir perlipdytą dėlionę, ją atsargiai ir kruopščiai įvertindavo, nepatikliai peržiūrėdavo kelis kartus. Tik tada, kai jai viskas atrodydavo logiška ir teisinga, mintyse prakeikdavo kaltininką, kuris sušiko aukos gyvenimą taip smarkiai. Onutė, būdama dora katalike ir šiaip švelnaus ir gero charakterio, pasakyti žodį iš raidės „š“ sau leisdavo išskirtinai tik tokiais atvejais. Jei ji būtų žinojusi, kaip yra atliekami vudu ritualai, kiekvieną kartą ji į juos įdėtų visą savo vidinę energiją. Europos viduryje jie būtų buvę daug efektyvesni, nei Haityje. Tačiau Onutė apsiribodavo kultūringu keiksmažodžiu, maldele už nukentėjusįjį ir savo detektyvinių gebėjimų atnaujinimu.
- 2 -
Surūkiusi pirmą cigaretę, Onutė palaukė kelias minutes ir užsidegė antrą. Sugirgždėjo durys ir į lauką kyštelėjo Irenos galva.
- Onut, tu čia?
- Oi, Irute... Taip, suguldžiau visus... – atsiduso Onutė ir stipriai trūktelėjo dūmą.
- Tu man nepatinki, kas nutiko?
Onutė mostelėjo abejomis rankomis, lyg norėdama nubaidyti kažkokį nematomą blogų skraidantį priešais jos veidą:
- Taigi šiandien buvo tie iš policijos atvažiavę, vis negaliu atsigauti. Gal prieš valandą išvažiavo.
- O tai, kas čia tokio baisaus, juk ne pirmą kartą? Ką jie tokiai šaunuolei gali padaryti, nesuvalgys gi! – Irena žaismingai pabandė nei tai įgnybti į šoną, nei tai jį pakutenti.
- Štiš iš čia, nelaboji, - šyptelėjusi Onutė linksmai išsisuko nuo, tačiau iš karto vėl paniuro. – Žinok, tiek visko sužinojau, kad negaliu atsigauti.
Onutė dar kartą įtraukė gilų dūmą ir pratęsė:
- Aišku, man jie tik puse lūpų užsiminė, bet suprasti buvo galima daug. Pasirodo, kad Ivanova ne šiaip sau kažką po nosimi apie knygas murma. Ji lyg ir knygas rašė ar jas leido. Leidyklą turėjo. Inteligentiška, protinga moteris. O va jos vyras – kažkoks mėmė. Lyg šaltkalvis, ar santechnikas. O gal dar kažkas. Žodžiu gamykloje dirba.
Onutė mostelėjo ranka ir pratęsė:
- Ai, jis nevertas dėmesio - apie jį per daug ir nepasakojo. Užtat pats grožis, - ironišką intonaciją nutaisė Onutė, - yra tame, kad ją suviliojo ir apgavo kažkoks gerokai jaunesnis gražuolis. Velniai jį griebtų!
- Ką tu sakai! – šūktelėjo Irena. – Nors iš kitos pusės, aš visada žinojau, kad vyrais pasitikėti negalima. Niekada! Pasakok, ką tu išgirdai, ką sužinojai?
- Na... tik tarp mūsų, drauge, gerai? – paprašė Onutė, pati puikiai suprasdama, kad čia paslapčių nėra ir nebus.
- 3 -
Kai aš atėjau direktorės pavaduotojos kabinetą, jame jau buvo tie du žavūs policininkai. Vienas vyresnis, akivaizdžiai užimantis aukštesnes pareigas, o kitas – ir jaunesnis, ir ne toks svarbus. Jie abu turėjo kažkokius ten užrašus, kažkokius dokumentus, bet aš nieko nemačiau. Gal ir gerai – taip ramiau. Jie manęs pradėjo klausinėti apie Ivanovą. Kiek ji jau pas mus laiko, lyg patys nežinotų! Įdomybės prasidėjo tada, kai jie ėmė klausinėti konkrečių dalykų.
- Sakykite, o pacientė ką nors kalba, ką nors pasakoja?
- Nieko konkretaus. Jos tokia liga... Ji nieko aiškaus pasakyti negali, nes visiškai nesiorientuoja aplinkoje. Tik burba po nosimi ir tai labai retai.
- O gal teko nugristi konkrečius žodžius, gal yra kokios nors frazės, kurias ji dažnai kartotų?
- Neeeee... Nemanau... Gal tik...
- Sakykite, nebijokite - švelniai paragino vyresnysis policininkas, - mums kiekviena detalė gali būti įdomi.
- Na, ji kažkodėl labai susijaudina, kai jos kambario langų užuolaidos yra užtraukiamos ne iki galo. Na, kai palieku nedidelį tarpą.
Abu policininkai susižvalgė. Rodos, šita kad ir nelabai svarbi informacija juos sudomino.
- Bet gal čia nieko keisto? – šiek tiek dirbtinai nustebo jaunesnysis policininkas, - juk ir mano žmona baisiai susinervina, jei iki galo neužtraukiu užuolaidas.
Nors mano žodynas nėra kaip kokių ten profesorių, tačiau aš pasakoti moku ilgas istorijas su daugybe detalių. Taigi, aš pabandžiau kiek įmanoma detaliau viską nupasakot:
- Matote, vienas dalykas yra tiesiog ko nors nemėgti, tačiau visai kitas dalykas – į tai reaguoti su paniškai, kone su siaubu akyse. Pirmą kartą kai tai nutiko, aš pati išsigandau labiau, nei Ivanova. Tą vakarą aš paguldžiau ją į lovą ir užtraukiau užuolaidas nakčiai. Ji jau buvo užmerkusi akis. Nuo užuolaidų šnarėjimo ji atsimerkė ir akys išsiplėtė, kaip kokios plekšnės ar kokio kito gyvio. Aš pati mačiau! Ir ji ištiesė ranką su smiliumi, pradėjo rodyti į užuolaidas. Smakras tik dreba!
Iš pradžių nesupratau, kas čia dedasi. Aš žiūriu į lango pusę, bet nieko nematau. Bandau jos klausti, kas yra, bet su tokios būklės žmogumi nepasikalbėsi.
- Sakykite, o gal ji ką nors kalbėjo, gal kokius nors žodžius, vardus minėjo?
- Kažką neaiškiai veblena... „Nereikia, nefilmuok“ ar panašiai.
- Įdomu, gal dar kokių nors detalių prisimenate?
- Na, lyg ir ne. Kai užtraukiau užuolaidas, ji aprimo ir dar ilgai kartojo „Nereikia! Nefilmuok!“, o paskui pradėjo dėkoti „Ačiū, ačiū tau, ačiū!“. Iš pradžių galvojau, kad ji čia man dėkoja, bet paskili išgirdau kažkokį vyrišką vardą. Kokį – neatsimenu...
- Sakykite, tai buvo vienintelis atvejis, o gal pasikartojo dar kartą ar kelis?
- Tikrai ne vienintelis. Nors taip negalima daryti, bet aš kitą vakarą vėl tyčia neužtraukau užuolaidų iki galo... Tik niekam nesakykite, gerai??? – pati save pertraukė Onutė, - O tai man bus problemų, kad pasielgiau neprofesionaliai!
Policininkai energingai pradėjo kinkuoti galvomis ir aš pratęsiau pasakojimą:
- Taigi, kitą vakarą vėl palikau užuolaidų tarpą, tačiau šį kartą įdėmiai ją stebėjau. Kai tik pamačiau, kad jos akys vėl pradeda pildytis siaubu, aš staigiai užtraukiau užuolaidas ir ji nespėjo mirtinai išsigąsti, kaip praėjusį kartą. Tik vėl kartojo tą patį vardą, vėl dėkojo. Palaukit, pabandysiu prisiminti...
Aš atsilošiau kėdėje, su pirštais patryniau smilkinius ir užsimerkiau. Na žinai, drauge, norėjau atrodyti kuo protingesnė.
- Nežinau kodėl, bet man prieš akis iškyla kaimynų sūnus. Jo vardas yra Marius. Tai gal Ivanova ir minėjo šitą vardą... Negaliu garantuoti.
Akies kampeliu stebėjau tuos policininku ir man pasirodė... ne, galiu prisiekti, kad jaunesnysis policininkas krūptelėjo ir jam iš rankų vos neiškrito tušinukas. Abu jie susižvalgė.
Po kelių sekundžių pauzės vienas jų uždavė dar vieną klausimą:
- O dienos metu ji taip audringai reaguoja į kokius nors dirgiklius? Garsus, šviesas, judesį? Gal ji susijaudina pamačiusi kokius nors daiktus?
- Na, gal ne... Bent jau nesu atkreipusį dėmesio į tai. Leiskite pagalvoti... Kad ją suerzintų koks nors garas ar šviesa tai tikrai neatsimenu... Bet va vienas nutikimas buvo įdomesnis. Priminėte man. Čia priešais langus, - aš jiems ranka parodžiau į langą už jų nugarų, - yra kitas pastatas, ant kurio sienos mūsų ūkvedys labai gražiai sukabino gėlių vazonus. Dabar jums nesimatys. Gražios gėlės, begonijos! Tai va, vazonėliai yra pritvirtinti prie dekoratyvinių virvių, o jos – prie pastato stogo. Tie vazonėliai yra aukštai. Saugumo sumetimais – juk patys suprantate kokioje įstaigoje mes esame. Tai va, jie yra aukštai, bet vieną dieną ji pamatė tuos vazonėlius ir reakcija buvo panaši, kaip su užuolaidomis. Ji pradėjo virpėti, rodyti ranka ir kalnėti kažką panašaus: „Ne... Neeeee... Neeeereikiaaaa...“, - ištęsė balses Onutė, - „Neeeenooooriuuu“. Aš ją apsukau, kad ji nebematytų, nuvedžiau tolyn ir ji nusiramino.
- Labai įdomu, ačiū jums! Mes apžiūrėsim tą sieną su gėlėmis.
- Nėra už ką, ponai, visada malonu padėti! Ką dar galė...
Nepabaigiau sakinio, nes mane nutraukė garsus vieno iš policininkų telefono skambutis. Jo garsai taip čaižiai trenkė į ausis kad aš krūptelėjau, o burna sustingo taip ir nebaigusi sakinio.
Jaunesnysis tyrėjas skubiai paėmė telefoną, užmetė akį į ekraną ir tarstelėjęs „Atsiprašau, bosas“ kone išbėgo iš kabineto. Jo kolega, pasižiūrėjo į laikrodį, nustebęs dėl tokio vėlyvo skambučio kilstelėjo antakius ir pasižiūrėjo į mane.
- Sakykite, o ji Ivanova... Kaip čia pasakius... Aš suprantu, kad ji tokios būsenos skaityti negali, bet vis tiek. Gal netyčia buvo kokių nors jos kontaktų su knyga? Jei taip, tai kaip ji reaguoja į knygas?
- Įdomus klausimas. Tokį dalyką gerai prisimenu – pas mus juk niekas neskaito, tik darbuotojai naktinio budėjimo metu. O dėl Ivanovos... Matote, aš ją per dieną tris kartus vedu į valgyklą. Tai kiekvieną kartą, praeidama pro poilsio kampelį ji labai įdėmiai žiūri į lentynas. Ten yra visko – ir nedidelių meno kūrinių, ir gėlių, na ir knygų. Tai va, kiekvieną kartą, kai tik ją vedu pro šalį, ji vis atsisuka į tas lentynas ir kiek tik mato, vis nuseka žvilgsniu.
Aš jau norėjau pradėti jam pasakoti, kad mielai dalyvausi bet kokiose „sekimo operacijose“ – stebėsiu Ivanovos elgesį, reakcijas į dirgiklius, objektus, žmones ar ką tik jie belieptų (taip smarkiai užsidegiau ta istorija), tačiau į kabinetą galvą įkišo jaunesnysis tyrėjas ir pusbalsiu paklausė:
- Atsiprašau, galima?
Žinoma, šitas klausimas buvo skirtas jo kolegai. Jis nerangiai atsistojo ir išėjo iš kabineto. Aš išgirdau „Einam toliau, kur mūsų...“ ir balsai nutolo. Tikriausiai buvo kažkokia konfidenciali informacija.
Aš apsižvalgiau po kabinetą ir pastebėjau toliau nuo manęs ant stalo gulintį segtuvą. Jo anksčiau šitame kabinete nebuvau mačiusi.. Moteriškas smalsumas ėmė mane baksnoti: „Ei, kas ten? Kas tuose popieriuose rašoma? Jei jau pasitaikė kažkokia galimybė, tai ne be priežasties!“.
Aš pažįstu save labai gerai – jei jau į smegenis įlenda toks kipšas, tai jo jau niekaip neįveiksi. Teko pasiduoti pagundai, nesvarbu kokia didelė rizika bebūtų. Aš atsargiai atsistojau, įtempiau ausis pačiu aštriausiu režimu ir žengiau link stalo. Koridoriuje jokių balsų nesigirdėjo. Atsargiai paėmiau segtuvą į rankas.
Kaip ir įtariau, jame informacija buvo susijusi su paciente. Vardas, pavardė, gimimo metai... keli lapai ranka prikeverzoti taip neaiškiai, kad nesupranta ir tas, kuris rašė. Čia tikrai pačių policininkų užrašai. Mano akys greitai lakstė po lapus, tačiau užkliūdavo tik už vieno-kito šiek tiek aiškiau parašyto žodžio – „knygų leidykla...“, „rasta pririšta po 1,5-2 paros...“, dar kažkas apie finansinį sukčiavimą, turto prievartavimą.
- Negali būti, kad ji tokiais dalykais užsiėminėjo! – šūktelėjo Irena.
- Žinok, ir aš taip pagalvojau. Tikrai nepanašu į ją.
Koridoriuje vis dar buvo tylu, todėl aš pratęsiau bylos vartymą. Keli kiti lapai buvo surašyti kitu raštu ir net kita kalba. Aš iš karto suprato, kad čia kopijos - rašysena buvo smulki, kruopšti ir primenanti moterišką raštą. Ne policininkai visa tai buvo surašę. Čia buvo čia buvo įsegta gal daugiau, nei dvidešimt lapų, primargintu Ivanovos gimtąja kalba. Akivaizdu, kad tai turėjo būti būtent pačios Ivanovos laiškai, o gal dienoraščio lapai. Tekstas buvo gana lengvai įskaitomas. Aš įtempiau visas jėgas, stengdamasi tuo pačiu ir klausytis, ar niekas neateina, ir skaityti tekstą. Man buvo baisiai įdomu, kokias paslaptis jis gali išduoti. Iš pradžių buvo sunku suprasti kontekstą – vis dėl to svetimo gyvenimo detales sunku sulipdyti į bendrą paveikslą, tačiau po truputį vaizdas darėsi aiškesnis. Čia buvo pasakojama apie tai, kaip autorė gyvena dvigubą gyvenimą – ji turi vyrą alkoholiką ir meilužį... Nesupratau, kodėl ji vis mini kažkokias knygas, jų vertimą ir spausdinimą. Labai daug buvo pasakojama apie pasimatymus su tuo meilužiu. Gerai, kad šiais laikais visokių pilkų atspalvių yra prileista daug ir manęs jau neišgąsdins, bet kad taip iš tikrųjų būna mūsų šventoje žemelėje, netikėjau. Kur ritasi pasaulis!!!
Ir žinai ką? Atsimeni, kaip pasakojau, kad policininkai sunerimo, kai pasakiau vardą Marius? Tai va – viename jos dienoraščio puslapių radau tą patį vardą pažymėtą geltonu markeriu!
Mano spaudimas labai pakilo – aš buvau kaip kokia detektyvė iš serialo, o prieš mano akis vis nauji įrodymai! Aš kaip kokia misis Marpl! O didžiausia bėda buvo tame, kad niekaip negalėjau nuspręsti, ar Ivanova yra blogietė, ar gerietė. Iš vienos pusės – ji įsuko ragus tegul ir neidealiam vyrui. Iš kitos – nukentėjo ar tai nuo kitų žmonių piktybiškos veiklos, ar nuo kuri nukentėjo dėl kitų žmonių ar kokių nors kitų aplinkybių.
Rankose laikydama bylą vėl priėjau prie durų, priglaudžiau vieną ausį ir nieko neišgirdusi, atsiverčiau kitą lapą. Jame, taip ir po jo sekusiuose, buvo po dvi nuskenuotas nedidelio formato ir nelabai ryškias nuotraukas. Iš pradžių aš niekaip negalėjau suprasti, kas jose pavaizduota. Lyg ir kažkoks kambarys, kuriame kažkokie suolai ir keistos formos kėdės, lyg ir prie lubų pritvirtintos supynės. Keliose nuotraukose buvo kažkas panašaus į kryžių su keistais diržais. Kai kurios nuotraukos buvo su skaičiukais, reiškiančiais fotografavimo laiką – tokias aš mačiau kriminaliniuose serialuose. Šitos datos rodė, kad fotografuota maždaug prieš pusmetį – prieš pat Ivanovai patenkant pas mus.
Bet žinok, man labiau rūpėjo žmonės tose nuotraukose. Keliose nuotraukose buvo vyras ir moteris. Abu nuogi. Ir abu su keistomis kaukėmis ant veidų. Likusiose nuotraukose buvo vien tik moteris – taip pat nuoga ir dar pririšta prie to kryžiaus. Jos kūnas buvo suglebęs, lyg būtų apalpusi. Aš apsidžiaugė, kad nuotraukos nespalvotos – vargšė tikriausiai prakybojo ant to kryžiaus ne vieną valandą, nes raiščiai buvo įsirėžę iki kraujo, o ant žemės matėsi buvo šlapimo bala bei išmatų krūva.
Galiu prisiekti, kad po ta keista kaukė slepiasi ne kieno nors kito, bet būtent Ivanovos veidas.
- 4 -
- Ką tu sakai???, - iš Irenos burnos galų gale išsprūdo keli žodžiai, nors jos burna iš nuostabos buvo atvira jau nuo pasakojimo vidurio.
Cigaretės jau seniai buvo susmilkusios peleninėje, tačiau nei viena iš kolegių to nepastebėjo.
- Žinai, - pratęsė Irena, - man ta ponia iš pat pradžių pasirodė kažkokia kitokia, - ir inteligentiška, ir žvilgsnis toks, lyg suprastų, bet nieko sakyti nenorėtų. O kas svarbiausia – jos akyse tokia kančia... lyg užprogramuota..., lyg niekas to pakeisti nebegalės niekados... Pala, tai kaip viskas baigėsi?
Onutė atsiduso:
- Tai va, kad daugiau nieko pamatyti nespėjau – tik dalį nuotraukų peržiūrėjau ir išgirdau balsus. Vos tik padėjau segtuvą ant ir atsidėjau į savo vietą, atsidarė durys. Man atrodo, kad tie policininkai apie mane buvo pamiršę – jie kažką kalbėjo apie šantažą ir knygas. Iš to supratau, kad jie bando surasti žmogų, kuris ją buvo palikęs pririštą, kuris tikriausiai ją šantažavo ir dėl kurio vargšelei pasimaišė protas.
- Oi negaliu! Pakliūtų jis man į rankas! – Irena sugniaužė kumščius ir teatrališkai jais pamojavo Onutei po nosimi.
- Nurimk, drauge, nurimk! – šyptelėjo Onutė ir ištiesė cigaretę – va tau uspakajoncų!
IV
Juoda
„Gyvybės ciklas. Gyvenimas sukasi ratu. Dulke buvai, dulke pavirsi... Banalybės!“ – iš vienos pusės, lyg ir gaila žmogaus, tačiau iš kitos pusės – per dešimt metų tokiame darbe visa tai pasidaro rutina. Dalį gyventojų pasiima jų giminės ir palaidoja giminės kape. Dažnai ir kitame šalies gale. Dalis toli neiškeliauja. Kapinaitės – tik už gero puskilometrio. Atvykta artimiausios bažnytėlės kunigas, sukalba maldelę, pašlaksto švęstu vandeniu kapą, o dokumentai iškeliauja į valstybinius archyvus. Buvo žmogus, nebėra žmogaus.
Vis dėl to šitas atvejis buvo kažkuo išskirtinis. Kuo – direktorius ir pats negalėjo pasakyti. Jis neprisiminė, ar per jo vadovavimo metus kada nors buvo miręs jaunesnis žmogus. Žinoma, keturiasdešimt metų – nėra berniukas, tačiau vis dėl to kūnas dar pilnas gyvybinės energijos, nepaisant to, kad žmogaus mąstymas sutrikęs. Lygiai taip pat jam buvo sunku prisiminti, ar kada jis buvo susidūręs su tokiomis keistomis problemomis dėl vieno gyventojo elgesio. Į jo globos namus patenka ramūs, neagresyvūs ligoniai. Lygiai toks pat buvo ir tas vyriškis. Diagnozė nieko blogo nežadėjo ir atrodo, kad nereikės ypatingos priežiūros. Iš pradžių taip ir buvo.
Praėjo pora-trejetas mėnesių ir jis pradėjo vaikščioti po globos namų teritoriją pernelyg keistais maršrutais. Tai jį rasdavo kažkur ūkinėse patalpose, tai moterų korpuse. Jei nežinotum, su kokiomis diagnozėmis čia patenkama, galėtum pagalvoti, kad jis yra visiškai sveikai protaujantis asmuo. Dar keisčiau buvo, kad kai jo keliai susikirsdavo su viena iš moterų, ji baisiai sunerimdavo. Pradėdavo blaškytis ir karštligiškai kažką veblenti. Tai apie knygas, tai apie meilę, tai dar kažką. Kad ir kaip bandydavo ją nuraminti, vienintelė priemonė būdavo vaistai. Po kelių tokių atsitikimų buvo pakoreguotas pasivaikščiojimų grafikas ir jie vienas kito nebematė. Tačiau ramybė truko neilgai – ta moteris (koks ten jos vardas?) pradėjo panikuoti naktimis. Na, ne kiekvieną naktį, tačiau vis dėl to ramybė dingo. Na, ir dar keisčiau buvo, kad kelis kartus tas pats vyrukas buvo pastebėtas ne miegantis savo kambaryje, o vaikštantis apie moterų korpusą.
Direktorius mėgo demokratinius vadovavimo metodus. Buvo sukviestas visas galėjęs dalyvauti personalas ir aptarta šita problema. Nors ir saugumo reikalavimai to neleidžia buvo nutarta kurį laiką nakčiai užrakinti jo kambario duris ir stebėti jo elgseną.
Ir po to vėl sekė keistas nutikimas, kokio direktorius neatsimena per savo karjerą. To vyruko sveikata ėmė greitai prastėti. Kelios dienos, ir jis taip nusilpo, kad jam nebepadėjo atvykę gydytojai. Kadangi velionis neturėjo jokių artimų giminių, skrodimo buvo nuspręsta netaryti. Taip ir pigiau, ir greičiau.
„Keista, labai keista“ – pagalvojo direktorius, dar kartą užmetė akį šviežiai supiltą kapą ir pagal savo seną įprotį apsisukęs ant kairiojo kulno, energingai nužingsniavo kapinių vartelių link.
Jei būtų atsigręžęs atgal, tikriausiai būtų dar labiau nustebęs, pamatęs kaip dvi jo darbuotojos linksmai nusispjauna ant kapo ir sumuša delnais.