Labai paremta tikrais įvykiais
Dialogų atkartojimas – 95 %
Kai tik einu pirkti gėlių, būnu šimtu procentų tikra, kad vėl susidursiu su kažkokiais tarybinių laikų reliktais. Net ne tarybinių – gal dar senesnių. Kai mūsų protėviai veždavo savo ūkininkavimo rezultatus į artimiausio bažnytkaimio turgų ir ten stengdavosi perrėkti iš gretimo vežimo rėkiantį kaimyną Antaną: „Bulbos ir burooookai! Patys geriausi Šabakštyniškių valsčiuje! Pats klebonas Zacirka tokias valgooooo!“.
Antanas ne iš kelmo spirtas – jis pradeda rėkti dar garsiau: „O mano bulbos dar geresnės! Jas į Vatikaną siunčia ir visas šventasis sostas jas vaaaaalgoooo! Ir svečius vaišinaaaaaaaaa!“
Taip ir įsivaizduoju Šabakštyniškių gyventojus priešais abu vežimus atsistojusius ir vertinančius – kuris gi pas juos atvykęs kaimietis garsiau rėkia ir įtikinamiau meluoja. Kuris laimės tas varžybas, tas ir daugiau monetų susibers į kišenę.
Kažką panašaus galima pamatyti šiais laikais, kai po gero šimtmečio nueini į vis dar veikiantį turgų. Na, net ne turgų, o didelę gėlių prekyvietę po stogu, priklausančia tam pačiam šeimininkui. Patogu – pasivadini turgumi, o šeimininkas vienas. Tiesą sakant, didžiausias to turgaus privalumas – jis dirba kiaurą parą ir yra tikras išsigelbėjimas alumi ar degtine trenkiantiems vyrams, paryčiais grįžtantiems iš naktinės žūklės, užtrukusios nuo penktadienio iki sekmadienio.
Didelė salė, kur gėlių apsaugojimui nuo pirkėjų yra įrengtas pirkėjų „podiumas“ – ryškiai raudona virve, kabančia ant dirbtiniu auksu blizgančių stulpelių, atskirtas takas. Keliasdešimties metrų, kuriuos nupėdinus tenka apsisukti ir su išsirinktu grobiu keliauti atgal iki kasos. Vienoje to tako pusėje sumerktos šviežiai skintos gėlėmis, kitoje – jau gatavai suruoštos puokštės, o pačiame gale – vainikai ir puokštės, skirtos gedulingiems reikalams. Viskas kaip kiekvieno mūsų gyvenimo kelyje – žingsniuoji sau ramiai; jei esi vargšas, turi rinktis sudedamąsias dalis ir pats lipdyti gėrį ir grožį pagal savo suvokimą, o jei su finansais viskas tvarkoje, tai perki kitų planetos gyventų pagamintą produkciją. Imk ką nori, tik pinigų pakankamai turėk! Tačiau kad ir ką bepasirinksi, viskas baigsis tuo pačiu – „Stop“ juosta ir juodai-baltomis dekoracijomis bei santūriais žiedais.
Taigi, tą rytą į tą gėlių turgaus imitaciją važiavau nusiteikusi, kad ir vėl man teks klausytis tų kelių pardavėjų kudakavimo „Praaašom! Praaašom! Rožyyyytės! Tulpyyyytės!“ lyg jos vis dar būtų tiek Šabakštyniškių ūkininkai, konkuruojantys dėl bulvių pirkėjų.
Atvažiavau apie septintą ryto, kai mano „kūdikis“ vis dar miegojo. Turime tokią tradiciją, kad mes vienas kitą stengiamės pasveikinti būtent gimimo momentu. Kadangi mano vyras yra gimęs apie pusę aštuntos ryto, tai aš turiu anksti ryte pabėgti iš namų, nupirkti gėlių puokštelę ir pakišusi ją po nosimi jubiliatui, laukti kol jis prabus nuo aromato. Būtų visai romantiška, jei nereiktų man taip anksti keltis.
Sename „Forde“, šalia kurio prisiparkavau, viena teta ir pora vyrukų krapštėsi savo piniginėse. Tikriausiai metėsi bendram pirkiniui. Kadangi trijulė buvo apsirengusi juodais tonais, buvo akivaizdu, kad jie važiuoja į pagrabą ir perkant gėles jokios konkurencijos nesudarys.
Kadangi vyrai ir daktarai gėlių negeria, tai jiems reikia dovanoti ką nors praktiškesnio, nei gėlių puokštė. Iš kitos pusės, aš esu moteris ir neįsivaizduoju šventės be žiedų (žinoma, aš esu pats geriausias žiedas, tačiau tokiomis progomis nepykstu dėl konkurencijos). „Kažkas praktiškesnio“ jau yra paruošta namuose, taigi, beliko surasti tokius žiedus, kurie nustebintų mano brangiausiąjį. Mano meniška siela niekaip neleidžia būti banalia, todėl gėlių pirkimas visada man yra iššūkis: ir gėlės turi būti įdomesnės, nei tulpės ar rožės, ir negali būti panašu praėjusiųjų metų.
Atsistojusi priešais gėlių skyrių, skirtą mažiau pinigų, tačiau daugiau fantazijos turintiems tautiečiams, pradėjau savo žvilgsniu skanuoti pasiūlą. Banaliosios rožės siūlėsi įvairiausiais žiedų spalvomis ir formomis, tačiau provokacijai aš nepasidaviau. Iš karto už jų – tulpių įvairovė.
„Taaaaaaaaip, kokių tik veislių neprikurta...“ – pagalvojau aš ir nukreipiau žvilgsnį į kairę, kur prasidėjo pačios įvairiausios gėlės su neištariamais ir neįsimenamais pavadinimais. Staiga į mano kadrą įšoko vieną iš pardavėjų. Kokių penkiasdešimties metų entuziastinga moteriškė, pasipuošusi žalia prijuoste su išsiuvinėta turgavietės simbolika, man energingai nusišypsojo ir išpyškino:
- Prašom, turime visokiausių rožyčių, tulpių! Ko tik norite!
Aš instinktyviai atsilošiau:
- Ačiū! Aš apsižiūrėsiu, išsirinksiu kas man patinka.
- Žinoma, mes turime ir ramunių, ir narci...
- Aš matau, ką jūs turite, - kultūringai, tačiau tvirtai nutraukiau ją, - aš noriu pasidairyti.
- Žinoma, žinoma! – žingsnį atgal žengė entuziastė, lyg ir palikdama mane ramybėje, tačiau vis tiek neatitraukdama akių nuo manęs.
Žengiau pusantro žingsnio kairėn, kad nutolčiau nuo pardavėjos ir galėčiau ramiai išsinagrinėti asortimentą. Už akių užkliuvo keli labai keisti ir dar nematyti žiedai. Įjungiau vaizduotę ir pradėjau komponuoti vieną su kitus. Formos, spalvos... Nėra taip paprasta, kai nori kažko originalaus. Minutę-kitą aš mintyse „perjunginėjau“ skaidres su vis kitokiomis žiedų kombinacijomis.
- Mes dar turime va tokių gražių saulėgrąžų, ką tik gautos! – į mano regėjimo lauką vėl įšoko ta pati entuziastė.
„Ajopšikmat!“, - mintyse susikeikiau iš netikėtumo, tačiau susitvardžiusi kiek įmanoma kultūringiau ir ramiau jai pasakiau:
- Taip, aš tikrai matau, ką turite. Norėčiau pagalvoti.
- Žinoma, galvokite kiek tik reikia. Mes dirbame visą parą!
Nuo paskutinio jos sakinio užsikirto mano mąstymo mechanizmas. Ji man mėto užuominas, kad per ilgai galvoju, ar geranoriškai siūlo neskubėti ir sprendimą priimti kitą rytą?
Nusprendžiau nesigilinti į jos minčių vingrybes ir patvirtinusi, kad žinau, kiek jie dirba, nusisukau nuo jos.
Viena, dvi, trys, keturios, penkios... Neperdedu! Praėjo penkios sekundės ir jį man į akis įlindo trečią kartą!
- O žinokite...
Aš jai nebeleidau tęsti savo tirados:
- Jūs tikriausiai anksčiau dirbote Čiurlionio gatvėje? (nevietiniams paaiškinsiu – ten yra gėlių turgus, kuriuo einant iš už kiekvieno prekystalio šūkauja „Prašom, rožytės!“ ir kai paskutinį kartą ten turėjau nelaimę lankytis, tai „rožytes“ pirkau pas jauną merginą, dar nesugadintą sistemos ir vienintelę nešūkavusią reklaminių frazių).
- Ne, aš dirbau IKI, - patenkinta savimi dėl užmegzto dialogo su pirkėja, t.y. manimi, teta mostelėjo ranka išėjimo link. Matyt, toje pusėje buvo jos ankstesnioji darbovietė, - ten padavinėjau gė...
- Tai vadinas, ir IKI liepia savo pardavėjams būti įkyriais ir lįsti pirkėjams į akis?
- Aš..., - šypsena pardavėjos lūpose nuvyto lyg poros savaičių senumo rožė.
- Žinokite, įkyrumas Lietuvoje nevertinamas, čia tik Rytų kraštuose...
Nebepabaigiau savo gynybinio monologo – moteris nutaisė religinės kankinės iš viduramžių paveikslų išraišką ir nusisukusi nuskubėjo kažkur už puodynių su sumerktomis gėlėmis.
Velnias, kaip po tokio nemalonaus pabendravimo buvo sunku susigrąžinti mintyse jau buvusias puokščių idėjas? Šiaip ne taip susikaupiau, išsirinkau kelis žiedus – kandidatus. Akies kampu kelis kartus pastebėjau, kaip mano antagonistiškoji pardavėja vaikšto aplink gėles, bendrauja su kitais pirkėjais, tačiau nepamiršta vis paskersakiuoti į mane. Jos žvilgsnis tikrai nebuvo pilnas meilės ir šilumos.
- Aha, tu teisi! Jonas tikrai mėgo būtent tokias lelijas, o ne tas, kur ant to pirmojo vainiko, - pro mane praslinko gedulingoji trijulė iš „Fordo“, nešina vidutinio dydžio vainiku su šešiais lelijų žiedais.
„O taip, Jonas tikrai bus laimingas gulėdamas karste, jei jūs jam atnešite vainiką su teisingomis lelijomis! O va ką man daryti, kai negaliu sukomponuoti puokštės netgi labai gyvam žmogui?“ – pasiguodžiau pati save ir nuėjau iki jaunos pardavėjos, atsakingos tik už rožių pardavimą.
Priešais ją buvo trumpa eilutė pirkėjų, kurie gėlių pirkimą žiūri labai parastai – kam kankintis su individualių puokščių komponavimu, jei meilę ir dėmesį įrodyti galima dovanojant nelyginį ryškiai raudonų rožių glėbelį? Trys rožės trumpesniais kotais yra visai neblogai, tačiau penkios ir ilgais reiškia daug didesnę meilę!
Vis dėl to istorija baigėsi gerai. Ir mergina padėjo puokštę sukomponuoti, nors tai nebuvo jos darbas. Ir puokštė patiko maniškiui, tačiau iki nesusipratusios pardavėjos invazijos buvau žymiai geresnę sugalvojusi. Na, ir Jonas gulėdamas karste, buvo laimingas, kad kolegos iš paskutinės darbovietės prisiminė jo mėgstamiausias lelijas.
Skiriama visoms gėlių pardavėjoms.