Kai pasukus raktą spynoje, jos širdelė pasidavė lengvam judesiui, ji suprato, kad dviejų parų kančios atsipirko.
Venas dalykas surasti raktą ant šaligatvio ir pamatyti prie jo pakabintą žetonėlį su skaičiumi „vienas“ ir pamatyti tokį pati skaičių virš laiptinės durų, kitas - sėdėti savo mažame elektromobilyje, tikintis, kad neišsikraus akumuliatorius, o buto langai užges ilgam. Tiek, kad jis spėtų patikrinti šeimininkų turtinę padėti.
Namas buvo naujos statybos, netoli miesto centro. Tai teikė vilties, kad čia gyvena gana pasiturintys žmonės, aukštesnių, nei vidutinės pajamos.
Automobilyje buvo išgerta dešimtys kavos puodukų, o galinę sėdynę nuklojo sluoksnis šlamtmaisčio pakuočių, tačiau ji galų gale sulaukė savo laimės valandos – net nesinorėjo tikėti, kai pavėžėjo automobilis sustojo prie būtent tos laiptinės, o pirmame bute užgeso šviesa ir besišypsanti šeima ištempė į lauką savo lagaminų kolekciją. Iš to džiaugsmo ji norėjo pradėti pypsinti automobilio signalu.
Susilaikiusi nuo nesąmonių darymo, ji stebėjo, kaip įvairiaspalvės plastikinės dėžutės, vadinamos lagaminais, pranyksta automobilio bagažinėje, o tai galėto reikšti tik vieną – visa šeimynėlė palieka Lietuvos žemę savaitę ar net porai.
Buvo šiek tiek po vidurnakčio, todėl palaukusi dar gerą pusvalandį ir įsitikinusi, kad jie jau nebegrįš pasiimti pamirštą Barbę, o kaimynai gretimuose butuose kaimynai jau miega, ji pramankštinusi sustingusias kojas, išlipo iš automobilio ir nenorėdama leisti nereikalingų garsų, užrakino automobilį raktu ir nukeliavo namo link.
Pravėrusi buto duris, ji greitai įsmuko vidun, ir tyliai jas uždarė. Apsidarė – tamsoje nemirgėjo nieko panašaus į signalizacijos sistemos lemputes, o šalia durų nesimato pultelio, skirto suvesti kodą.
„Optimistai!“ – šiek tiek pašaipiai įvertino buto savininkų nenorą saugotis nuo įsilaužimų, ir įsijungusiu telefono prožektorių, ji apžvelgė butą. Didžiojo kambario, kuriame ji stovėjo, vienoje pusėje, ištisai palei sieną, buvo įrengta virtuvės zona (ant šaldytuvo įvairiomis spalvomis mirgėjo magnetukai su aplankytų miestų simboliais, o po jais – keli vaikiška rankele prikeverzoti lapeliai, vaizduojantys ir laimingą mamą, tėtį ir porą vaikų; „na, bent jau šeimos sudėtis teisingai parodyta“ – šiek tiek ironiškai šyptelėjo ji), už jos – nemenkas valgomasis stalas, o kitoje pusėje – neaukšta komoda su televizoriumi, lentynomis su keliomis knygomis ir bereikšmėmis smulkmenomis ir kavos staliukas su sofa bei pora fotelių.
Visa tai įvertinusi kaip gana standartinį interjerą, ji nukreipė šviesą į grindis (na vis dėl to geriau nesuteikti net menkiausios galimybės naktinėjantiems kaimynams pavirsti į detektyvus-entuziastus), nužingsniavo iki dešiniau minkštosios dalis esančių durų ir jas atsargiai pravėrė – įprotis saugotis bet kokio galimo pavojaus jau seniai pavirto į instinktą, apie savo egzistavimą pranešantį dažniau, nei to reikalauja aplinkybės.
Miegamasis – nedidelis, tačiau jaukus. Pirmasis kambarys buvo asketiškumo įsikūnijimas – baltos sienos ir žalsvai pilkos spalvos baldai, o čia ji pamatė ryškiai raudonas sienas ir panašos spalvos audiniu uždengtą lovą.
„Velnias, kaip gerai“ – net švelniai susikeikė iš malonumo, kai atsigulusi ant lovos atpalaidavo visus pavargusius raumenis, o per nugarą nubėgo malonus maudulys – galų gale ji turėjo galimybę išsitiesti ir atsipalaiduoti.
Buvo labai vėlyva naktis (dar kiek, ir ji pavirs į ankstyvą rytą), todėl šį faktorių sumaišius su nuovargiu po kelių parų tupėjimu mažame automobilyje, gavosi stiprų migdomąjį poveikį turintis kokteilis. Suprasdama, kad ji negali pasiduoti neprofesionaliems veiksmams, ji smarkiai pasitrynė akis, papurtė galva ir atsikėlusi apsidairė – gal čia pamatys ką nors vertingo.
Deja, iš abiejų lovos pusių buvo po nedidelę spitelę, o nišoje matėsi durys į didelę garderobinę.
„Asketiška“ – įvertino situaciją, - tačiau ką gali žinoti, gal ten yra koks nors seifas?
Patikrinimą pradėjo nuo šalia lovos stovinčių spintelių ir susidūrė su nedideliu netikėtumu – pasirodė, kad jos abi buvo su spynelėmis, kurios – logiška, buvo užrakintos, Tiesa jos buvo primityvios ir šiek tiek į pasikrapščiusi jas lengvai įveikė (įrašų, kaip naudojantis pačiu paprasčiausiu visrakčiu, gali bet kas surasti internete). Pirmoji akivaizdžiai buvo „vyriškoji“ – greta kelių pabertų eurų monetų, gulėjo knyga „Šiuolaikinė Kamasutra“, ant jos antrankiai, prezervatyvų pakelis ir lubrikanto tūbelė, kurios forma yra labai tinkama panaudoti meilės žaidimams.
„O, brolau, linksmai gyveni!“, - įvertino ji, „Šaunuolis!“, pagyrusi ji atidarė kitą spintelę. Joje ji rado ne ką prastesni komplektą – seksualių apatinių komplektą (kurie atviromis palieka tas kūno vietas, kurias „paprastų mirtingųjų“ apatiniai uždengia), dėžutė su keliais grandinėle sujungtais rutuliukais, o išdidžiausiai čia jautėsi didelis penio imitatorius – tikrai įspūdingu apimčių, išvagotas kraujagyslių atkartojimais ir papuoštas didelėmis sėklidėmis, kurių antra paskirtis – padaryti kuo didesni plotą prilipdyti prie grindų ar sienos, jei jau kiltų noras rankas tuo pačiu metu panaudoti kitiems maloniems darbams).
„Čia tikrai linksma šeimynėlė gyvena. Dabar suprantu, kodėl spintelės užrakintos, tačiau anksčiau ar vėliau reikės įmontuoti rimtesnes spyneles, jei norėsite, kad jūsų vaikučiai nežinotų, kas per žaisliukai slepiasi“, - mintyse davė naudingą patarimą ir pajuto malonų maudulį pilvo apačioje.
Ranka nevalingai išsitiesė link didžiausio žaislo ir atsargiai pirštų galiukais prabraukė nuo apačios iki paties viršaus. Pirštai savaime apkabino galvutę ir tarsi trinktelėjo nestipri elektros srovė.
„Velnias, pernelyg ilgai neturėjau jokio vyro, kai tik užsidirbsiu kelis eurus pardavusi radinius, būtinai nueisiu į tą barą, kur visada renkasi neblogi vienkartiniai patinai!“, - pati sau pasižadėjo ir uždariusi spintelės duris, nukeliavo link drabužinės.
Kai ji įkišo nosį į tarpdurį (tiesa, gana simbolinį, nes pačių durų tiesiog nebuvo), ji buvo vėl šiek tiek nustebinta – vienoje pusėje kabėjo moteriški rūbai, kitoje – vyriški, o tiesiai priešais ją vietoje labiausiai tikėtino viso ūgio veidrodžio buvo dar vienos durys. Nenorėdama pamiršti savo vizito tikslo, ji iš pradžių puolė tikrinti „vyriškąją‘ pusę – telefono žibintuvėlis apšvietė ir kelis kostiumus, ir kasdieninį drabužius, ir sportinę aprangą. Pasišviesdama ji pradėjo kaišioti ranką tarp į lentynas sudėtų ir ant pakabų sukabintų drabužių. Nieko, kas suteiktų bent mažiausią užuominą apie seifą. Nieko. Net pastukseno į sienas, tačiau vis tiek veltui.
Atsisukusi į „moteriškąją“ pusę, ji pakartojo tus pačius veiksmus, tačiau ir vėl nieko panašaus į kokią nors brangenybių saugyklą neužtiko. Jos žvilgsnius ilgesiam laikui užkibo už buduarinių grožybių – vėl teko pripažinti, kad šio buto šeimininkė turi teisingai ištvirkusį skonį – juodi ir raudoni nėriniai akivaizdžiai buvo skirti ne slėpti, o parodyti jos kūną (mačiusi tik kelias akimirkas, kol ji įsėdo į automobilį, buvo galima konstatuoti, kad vidutinio ūgio, geros figūros blondinė tikrai turėjo lyg magnetas traukti vyrų žvilgsnius).
Kad ir kokia griežta ir šalta save laikė, tačiau vis tiek moteriškas noras būti gražia ir gundančia pasiveržė. Paėmusi vienas labiausiai nėriniuotų kelnaičių (tiesą sakant, kas sudarė vien tik nėriniai), ji priglaudė prie kūno. Ant lentynėlės padėto telefono žibintuvėlio šviesa krito stačiu kampu ir nėrinių raštai metė žaismingą , netgi gundantį šešėlį ant jos darbužių ir grindų. Tas vaizdas iš tolimų atminties kertelių ištraukė atsiminimus, kaip ji su savo paskutiniuoju partneriu mėgdavo užsidegti kelias žvakes, pasistatyti jas ant lentynos ir užsiimant seksu stebėti ant priešingos sienos krentančius savo pačių tamsius atvaizdus. Tai būdavo tarsi šešėlių teatras, kur gaivalingoje kovoje grumdavosi du herojai, savo pagrindiniais ginklais naudodami savo kūnus, jų lankstumą, erotiškumą, energijos užtaisą. Šešėliai išryškindavo abiejų kovos dalyvių jaunus ir stangrius kūnus – nupiešdavo tai rankas, gniaužiančias jos liauną kūną puošiančias krūtis, tai jos užpakaliuką, lėtai judantį išilgai jo veido, tai jo rankas, rišančias nepermatomą raišti ant jos akis, tai jos galvą, palinkusią virš plieno stangrumo penio.
„Baik, ne dėl to čia aš atėjau“, sudrausmino ji pati save ir įmetė kelnaites atgal į stalčių, pagriebė telefoną ir pravėrė drabužinėje buvusias duris. Kaip ir buvo galima spėti, už jų slėpėsi vonios kambarys.
Jis nebuvo laibai didelis, tačiau talpino viską, ko reikia standartinei šeimai – vonia su ant jos krašto primontuota dušo sienele ir išrikiuotomis prausimosi priemonėmis, didelė kriauklė su dantų šepetukais permatomoje stiklinėje ir skysto muilo indeliu, unitazas ir skalbimo mašina. Uždariusi vonios duris, ji įjungė šviesą, nebijodamas, kad ji pasklis toliau, nei šio buto sienos ir išduos neprašytą viešnią.
„Na, galima ir šiek tiek atsigaivinti“, - pati sau suteikė leidimą, nutraukė nuo savęs galvos apdangalą ir atsukusi kraną, pradėjo iš lėto praustis veidą. Malonus atsipalaidavimo ir švaros jausmas pasiekė jos pavargusias smegenis, o ji pati suprato, kad jau kelias paras ji negurėjo galimybės nusiprausti daugiau, nei savo rankas ir veidą, kai neiškentusi šlapimo pūslės spaudimo, greituoju būdu nulėkdavo iki artimiausios kuro kolonėlės, užeidavo į tualetą ir grįždavo į savo stebėjimo tašką automobilį užpildžiusi šviesios kavos aromatu.
Jai pagailo savęs – „Velnias negriebs!“, ryžtingai pasakiusi pati sau atsuko vonios čiaupą ir laikydama pirštą po srove sulaukė tinkamos temperatūros ir greitais judesiais nusimetė visus drabužius nuo savęs. Pakėlusi akis, ji pamatė prieš save dailų, tačiau išvargusį veidą, šviesią pečių odą, pilnas krūtis, žaviai banguojančias sulig kiekvienu mažiausiu judesiu, laibą (rodos lengvai apimamą dviem vyriškais delnais) liemenį ir moteriškai platėjančius apvalius klubus, sukuriančius žavią smėlio laikrodžio formos figūrą. Nors veidrodis buvo didelis tačiau vis tiek jo užteko tik tiek, kad būtų galima pamatyti jos kalvelę, kuri buvo praradusi pedantiškai lygią odą – dirbdama ji nesinešiodavo skustuvo, tačiau nepaisant to, ji galėjo dar kartą pasidžiaugti, kad gamta apdovanojo dailiomis lūpytėmis, kurių galėjo pavydėti bet kuri mergina, kone su geiduliu ją nužiūrinėdama pirtyje ar sporto klubo persiregimo kambaryje.
Išuosčiusi visus šampūnus ir dušo želė, stovinius ant vonios krašto, ji nusprendė, kad gyventojų gero aromato supratimas beveik atitinka josios ir pasakiusi „Na, jei naudotis situacija, tai iki galo“, paėmė iš lentynėlės moterišką skustuvą, įlipo į vonią. Šiek tiek per karštas vanduo aplėmė pusę blauzdų suteikdamas ir atpalaiduojantį jausmą. Šiek tiek sumažinusi vandens temperatūrą, ji atsisėdo ir seno įpročio paveikta, pagriebė ant grindų gulintį telefoną. Keli prisilietimai prie ekrano ir ji pamatė porą merginų, aistringai besiglamonėjančių ir garsiai dejuojančių. Tai buvo vienas jos mėgstamiausių įrašų, tačiau kažkodėl šį kartą jis absoliučiai neatliko savo užduoties – tikriausiai pernelyg pasiilgo vyriško kūno, kurio trūkumą priminė radiniai miegamojo spintelėse.
Įsijungusi kitą įrašą, kuriame žavi pora chirurginio sterilumo aplinkoje mėgavosi įvairiausiais kūniško malonumo variantais (nuo oralinio iki analinio), ji pastatė telefono aparatą ant lentynėlės priešingame vonios gale ir palietė savo pilvo apačią, palengva nuleisdama ranką vis žemyn. „Och, griauna visą romantiką“, - ji sureagavo į prasikalusius plaukelius ir paėmusi skustuvą, juos pašalino ir vėl uždėjo ranką ant nedidelio meilės kalnelio.
Skubėti nebuvo kur, todėl ji lėtai ir švelniai pradėjo glamonėti savo jautriausias vietas. Ji jas puikiai pažinojo – ir kartas nuo karto vis suteikdavo sau malonumą, ir nukreipdavo partnerių rankas į tinkamus taškus, ir jodama ant penio, pasirinkdavo tinkamą kampą, ir atsisėdusi ant veido priversdavo bučiuoti, laižyti, čiulpti taip, kad ji po kelių minučių krisdavo ant lovos, purtoma svaiginančių konvulsijų. Žinoma, su moterimis būdavo lengviau – joms būdavo daug paprasčiau suprasti, kas suteikia malonumą, tačiau tokie nuotykiai jos lytiniame gyvenime buvo retenybė ir tekdavo tikėtis, kad tos nakties vyras bus supratingas ir daug patyręs.
Tačiau, kad ir kaip stengėsi pora vaizdo įraše, kad ir kaip jautriai jos pirštai nesilietė prie klitorio ar neglamonėjo jos krūtų, vis tieks kažko trūko. Ji sustojo, atlošė galvą atsipalaiduodama ir pagalvojo, kad didelės nuodėmės nebus, jei pasiskolins ką nors iš spintelių, stotinių šalia lovos.
Greitais judesiais nudžiovinusi kūną, ji lyg lengva antilopė nubėgo iki „moteriškosios“ spintelės, ir šiek tiek padvejojusi (griečiau ne iš baimės, o norėdama užtęsti laukimo jaudulį), pagriebė dirbinę falą ir laikydama pirštų galiukais nuliuoksėjo atgal.
Tai buvo pirmas kartas, kai ji rankose laikė tokį instrumentą. Taip, ji nėra vienuolė ir tokia nebuvo nuo pat lytinės brandos pradžios – mėgo patyrinėti savo kūną, palepint jį įvairiomis glamonėmis bei žaidimais su tam tinkamas instrumentais, tačiau žaisliukais tapdavo gerokai smulkesni į falą panašūs dalykėliais.
Ji smalsiai apžiūrėjo „grobį“ – ilgas, stambus, išvagotas venomis, su didelėmis sėklidėmis. „Taip... jei tokių gabaritų instrumentai ir egzistuoja gamtoje, tai tikrai ne pas kiekvieną!“, - remdamasi savo patirtimi ji įvertino ir panardino jį po vandeniu.
Porelė ekrane sąžiningai atidirbinėjo honorarą – vaizdai buvo malonūs, o jų jausmai atrodė natūralūs. Dejonės buvo švelnios – mėgstantys kelių dešimtmečiu senumo vokiškus „Jaaaaa..... Jaaaaaaaaaaaa..... Guuuuuuuuuut!“ būtų tikrai nusivylę.
Kuo toliau, tuo labiau jos jaudulys didėjo, o ryžto pirmą kartą patirti tokį nuotykį, buvo vis daugiau. Žaisliukas paniro po vandeniu ir atsargiai prisilietė prie jos pilvo. Lėtai judėdamas ir vis didindamas įtampą, jis slydo žemyn. Milimetras po milimetro, centimetras po centimetro... Penio galvutė švelniai prašliaužė galtos paviršiumi ir sustojo virš prisirpusių lytinių lūpų.
Būtų sunkiau pasakyti, kieko didesnis buvo poveikis – ar karščio, pulsuojančio visoje apatinėje kūno dalyje, ar smegenyse susikaupusios malonios įtampos, kuri lyg arfa su milijonu stygų, virpėjo ir vibravo, atjunkdama bent menkiausią aplinkos suvokimą.
Penio galvutė iš lėto skverbėsi į jos vidų – ji buvo neprastai didelė, dėl to dar labiau jaudino ir kėlė malonią įtampą. Jausmas buvo toks, lyg ji dar kartą patirtų pirmą kartą – jausmas pažįstamas, tačiau jis visiškai kitoks: jaudinanti situacija (vis dėl to įsilaužimas į svetimą butą savaime pakelia adrenalino lygį), erotiška aplinka (vonioje su porno žvaigždžių akompanimentu), ir pirmas kartas su vyriško organo imitacija (ir dar tokia įspūdinga), - sukūrė visiškai kitokį jausmą, nei per visus iki šiol buvusios jos lytinius nuotykius. Nei vienas padorus jaunuolis, susitiktas studijų metais universitete, nei vienas pažinčių programėlės „vienkartinis didvyris“ (žinantis tik tiek, kad moterys privalo patenkinti jį patį, o jei joms malonumo nebuvo, tai čia jų bėda) – niekas nebuvo sukėlęs tokios didelės audros jos potyriuose.
Žaislas lėtai skverbėsi į vidų, savo dirbtinėmis kraujagyslėmis maloniai erzindamas vaginos sieneles. Staiga jis palietė tašką G. Tai buvo pati jautriausia jos kūno vieta – absoliučiai nieks negalėjo padaryti tokio poveikio, kokį sukeldavo minutės-kitos trukmės šio nedidelės monetos ploto receptorių prisotintos vietelės glostymas. Atrodė, kad įtampa nebegali būti didesnė, tačiau kai ji šiek tiek ištraukusi savo žaislą, jį vėl įleido į save gilyn, paleisdama tašką G... kai ji tą kone žudikišką veiksmą pakartojo dar porą-trejetą kartų, jos smegenys tiesiog sprogo – nuo pat klitorio iki pakaušio perėjo žaibo išlydis, sutraukdamas vaginą, užkabindamas visas jauriausias krūtų nervų galūnėles, o jau ir taip kietus spenelius paversdamas meilės bokšteliais.
Jos kūnas išsitiesė lyg styga, blauzdų raumenys konvulsiškai susitraukė, ištiesdami kojų pirštus į priekį, o galva atsilošė atgal, lyg skęsdama meilės jūroje dar bandytų įkvėpti paskutinį, gal būt išgebėsiantį gyvybę, oro gurkšnį. Visi nugaros raumenys įsitempė ir pakėlė jos kūną. Atsirėmęs kulnais ir pečiais į vonią, jis išniro iš vandens, nematomam žiūrovui pateikdamas jos nuostabias pinas krūtis su aštriais speneliais, moteriškai švelnų pilvuką ir lytines lūpas, iš kurių lyg iš slapto urvelio išlindęs kyšojo vis dar jos prilaikomas penio imitatorius. Kelias akimirkas kūnas pakybojo ore, ji ištraukė iš savęs žaislą, numetė jį į vandenį ir susiėmus už galvos rankomis, kriste įkrito atgal į vonią.
Kelios minutės... Gal keliolika... Prireikės nemažai laiko, kol į kūną sugrįžo įprasi jausmai...
Rankos ir kojos atitirpo, o smegenys vėl pradėjo priimti signalus iš aplinkos – vanduo vis dar tyliai čiurleno į vonią, vaizdo įrašas su romantišką pora buvo pasikeitęs į trijulę (tiesa, kūnai buvo taip persipynę, kad ji nelabai galėjo ir surasti, kokia jos sudėtis). Vis dar sunkiai valdomomis rankomis didįjį žaislą ji numetė ant rankšluosčio, gulintį ant grindų, kiek tik įmanoma greičiau išsiplovė galvą, perliejo dušo srove vis dar jautrų kūną ir po kelių minučių jau buvo pasiruošusi tolimesnės vertingų papuošalų ar kitų turtų paieškoms.
Užgesinusi šviesas vonioje ir jas pakeitusi telefonu žibintuvėliu, ji atsargiai išėjo į miegamąjį, padėjo žaisliuką atgal į vietą ir iškišo nosį į salono kambarį. Ramu. Taip ir turėtų būti gal trečią valandą nakties, tačiau ko tik nepasitaiko. Ji padėjo telefoną ant kavos staliuko taip, kad kuo geriau apšviestų knygų lentynas ar komodas. Prasidėjo jau daug kartų atliktas ritualas – atsargiai patikrintas visų spintelių turinys, pastuksenta į sienas už knygų ir paveikslų, tikintis kad šeiminiai bus įrengę gudrias slėptuves, lyg kokiuose nors kino filmuose. Ta procedūra buvo atlinkta ir su virtuvės zonoje esančiomis spintelėmis, ir su drabužių spinta. Viskas veltui – negi jei tikrai nieko namuose nelaiko?
Su šiokiu-tokiu nusivylimu ir susierzinimu ji pasuko į koridorių, vedantį iš salono į kitą kambarį ir suprato, kad jų – ne vienas. Už poros žingsnių buvo durys į dar vieną vonios kambarį, o šiek tiek toliau – į dar du miegamuosius, o gal vaikų kambarius. Atsargiai pravėrė vonios kambario duris – nieko ypatingo, tik šiek tiek ryškiau dekoruotos sienos, unitazas, kriauklė su spintele ir dušo kabina. Vėl pastuksenusi į sienas, atsargiai paskyrusi spintelėje stovinčius indelius, buteliukus ir kitas priemones, ji smarkokai trinktelėjo durelėmis.
„Raminkis!“, - pati save sudrausmino – priešingai, nei rodoma trileriuose, ji jokių būdu nenorėjo palikti bene mažiausios užuominos, kad čia lankėsi. Jei jau kas nors dings šiuose namuose, tai tegul jų gyventojai įtarinėja vienas kitą, o ne nekviestus svečius. Ji jau praleido penkis metus kolonijoje (ir tai sąlyginai nedaug, nes ne visus jos žygius teisėsaugai pavyko atsekti), todėl daugiau į ten sugrįžti tikrai nenori. Apsidairiusi aplinkui ji nematė nieko ypatingo. Nebent tai, kad ant dušo sienelės krūtines lygyje, tarp daugybės mažų dėmelių, susiformavusių nuo išdžiūvusių vandens lašelių, buvo galima įžvelgti porą apvalių šviesių dėmių.
„Išdykėliai! Ką vaikai pagalvos?“, - šyptelėjo ji ir uždariusi vonios kambario duris, nukeliavo į artimiausią iš likusių dviejų kambarių.
Deja, nei jame, nei kitame, nors buvo praleista ne mažiau, nei valanda, jai nepavyko nieko surasti – vaikai buvo dar maži, kiekviename kambaryje buvo nemenka betvarkė (tikėtina, kad tas vaizdelis buvo jau po susitvarkymo prieš kelionę), tačiau nieko panašaus į slėptuvę aptikti nepavyko.
„Velniava... Na ką, nors po kelių parų kankinimosi automobilyje, aš gerai išsimaudžiau...“, - pagalvojo ji ir prisiminimai tarsi silpna elektros srovė nuo klitorio nutekėjo iki tolimiausio smegenų taško ir privertė suvirpėti visą jos kūną.
Susitvardžiusi grįžo į didįjį kambarį, atsistojo priešais drabužių spintos stiklines duris. Kiek leido jos telefono švieselė, ji nužvelgė save – jaunas kūnas su lengva ir patogia trikotažine apranga, vyliote vylioje savo smėlio laikrodžio figūra ir iškilia krūtine. Lieknos kojos prašė ne sportinės avalynės, o raudonpadžių Labutenų, o pasisukus šonu, krūtinės kontūrai taip išryškėjo, kad bet kuris dailininkas būtų mielu nori pasikvietęs ją pozuoti romantika ir erotika pulsuojantiems paveikslams.
„Jei ir toliau taip man nesiseks, tai tikrai eisiu pozuoti!“, - nesuprasi, ar tokiu būdu pagyrė savo išvaizdą, ar pagrasino nauja veikla pati save ir atsisukusi į veidrodį, iš kišenės išsitraukė galvos gaubtą, paliekantį tik akis – ryškiai rudas lyg ką tik ant žemės nukritę ir iš kevalo pabėgę kaštonai, šiek tiek žaviai įkypas ir gundančiai susiaurėjančias jai besišypsant.
Ji iš lėto, vis dar žiūrėdama į savo atspindį, praėjo mautis gaubtą ant rusvai juodų trumpai kirptų, vos ausis dengiančių, plaukų, kurių kirpčiukai kaktą dengė tarsi provokuodami – o kas po jais slepiasi?
Likus akimirkai iki gaubtas visiškai paslėps jos veidą, švelniu raudoniu papuoštos gundančiai putlios – tarsi pora jūrų bangų nuvilnijanti viršutinė lūpa bei žaviai išlinkusi apatinį, susijungė ir smarkiai papūtusios, pakėlė kirpčiukus, kurie atidengė... Gaubtas paslėpė visą veidą, taip neleidęs šeimininkei pamatyti ankstesnio jos gyvenimo priminimo.
Uždaromis durys trinktelėjo pernelyg smarkiai ir sujudino prie pat staktos esančias sienos plyteles, iš kurių viena neatlaikiusi smūgio jėgos atšoko ir pasiliko kabėti tik prilaikoma metalinio rėmelio jos apačioje.
Labiausiai tikėtina, kad namo grįžę šeimininkai vienas į kitą pabaksnos pirštu: „Tai čia tu, viską dėdamas į slėptuvę, užmiršai ją užrakinti!“.
Elektromobilis tyliai nuriedėjo miegančio miesto gatvėmis. Jis sustojo įkrovimo aikštelėje, artimiausiose jos namų – triaukščio senamiesčio namo su palėpe. Išlipant iš automobilio telefonas suvibravo, informuodamas apie atėjusį pranešimą, tačiau ji nusprendė pasitikrinti jau užlipus į viršų.
Kuklus butas tarsi laukė šeimininkės – šiek tiek praverti stoglangiai buvo prileidę į vidų daug gaivaus oro, o pro didžiulius stiklus ryškiai švietė jaunatis ir milijonai žvaigždžių.
Net nenusirengusi ji krito ant savo lovos ir pasiėmusi telefoną, atidarė pranešimą.
„Tikriausiai negalvojai, kad aš pakeičiau mūsų tradicijas?“, o žemiau – vonios nuotrauka su nuostabiu kūnu, ekstazėje lyg tiltas pakibusiu ant poros atramos taškų.