Parduotuvės apiplėšimo scena. Aprašyti tris kartus. Vagies, pardavėjo ir pirkėjo perspektyvos.
Pasakoti trečiuoju asmeniu. Būti šališku, tačiau ne visažiniu.
Ilgai laukta laisvė atvėrė šliuzo vartus ir holivudinės produkcijos cunamio banga nuplovė visa tai, kas buvo teisinga ir tvarkinga. Visomis spalvomis šviečiantys, įvairiausiais efektais prisodrinti filmai, pasakojantys netikėtinamiausias istorijas, kurios buvo daug įdomesnes, nei fašistų žudymas prieš pusę amžiaus pasibaigusiame kare, tautų draugystę ir šeimyninę laimę propaguojantys ar naiviai juokingas istorijas pasakojantys propagandinės mašinos patvirtinti filmai.
Didžiausią įtaką tokiam jo keliui padarė filmai su neigiamais herojais. Filmai, kuriuose nelaimingoje šeimoje gimę veikėjai viską pasiekdavo savo rankomis. Dažniausiai tai būdavo prieš sistemą maištaujantys ir savo nesėkmingą gyvenimą pakeičiantys herojai. Keičiantys su ginklu rankoje. Su kauke ant veido. Banko apiplėšimas – teisingas veiksmas, juk tie turčiai ir taip visko daug turi. Romantiška kelionė su užgrobtu laivu ar lėktuvu į negyvenamą salą ar kokios nors dievų ir valdžios užmirštos valstybės džiungles, kur herojus kartu su žavinga blondine laimingai praleidžia likusius savo metus.
Gyvenimas jo nelepino. Smulkūs darbeliai, leidžiantys šiaip ne taip įsigyti pigiausio maisto ir cigarečių. Net ir remontuojant turčių šviežiai pirktus butus centrinėje miesto gatvėje uždarbis nebuvo geresnis. Vienintelis privalumas – gražūs namai, spindinčios parduotuvių vitrinos, prabangūs automobiliai. Visu tuo jis grožėdavosi, kai nusileidęs iš trečiame aukšte remontuojamo buto, rūkydavo atsirėmęs į namo kampą. Pižoniški buto savininkai neleido rūkyti viduje – lyg tabako kvapas galėtų įsigerti į sienas!
Jau kelintą dieną jis vogčiomis stebėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę. Jo dėmesį traukė ne vitrinose išdėlioti žiedai, grandinėlės ar kiti aukso gaminiai, o mergina. Tai buvo gal porą- trejetą metų jaunesnė brunetė, kuri linksmai ir energingai bendravo su lankytojais. Jos liauna figūra dažniausiai būdavo aptempta juoda sunkele, puikiai tinkančia prie jos tamsių, bangomis ant pečių nuvilnijančių plaukų. Didelės apvalios akys buvo pilnos gyvybinės energijos – lyg žiburėliai blykčiojo kiekvieną kartą, kai ji atsisukdavo į vitriną, o jis bandydavo pagauti jos žvilgsnį.
Visą savaitę jis stebėjo gražuolę parūkymo pertraukėlių metu, visą savaitę vakarais gulėdamas lovoje ir žiūrėdamas dar vieną holivudinį produktą, įsivaizduodavo kaip su ja pabėga į niekam nežinomą pasaulio kraštą. „Tai ne kokia nors kvaila blondinė iš filmo!“. Visą savaitę kaupėsi ryžtas pakeisti gyvenimą iš esmės. Ne, jis nebebus pastumdėlis-juodadarbis!
Kita savaitę jis susikeitė su savo kolega – dabar jis tinkavo sieną su langais į gatvę ir galėjo stebėti veiksmą parduotuvėje – kada ateina pardavėjos, o kada viena lieka jo svajonių mergina, kuriuo laiku būna mažiausiai pirkėjų, o kada atvyksta inkasatoriai. Jis jautėsi tikru sekliu iš veiksmo filmo.
Planas buvo paprastas. Reikėjo įtikinti seną vaikystės draugą, kad jis reikiamu metu atvažiuotų į nedidelę gatvelę nugarinėje parduotuvės pastato pusėje, susitarti su tolimais giminaičiais, kad jie leistų savaitę pagyventi apleistoje, tik vasarą gyventi tinkamoje sodyboje už miesto, na ir sėkmingai pardavus auksinius gaminius, išskristi į pasirinktą salą.
Pirmi du punktai buvo įgyvendinti nesunkiai. Draugas turėjo seną, gal dvidešimties metų senumo, žiguliuką ir mielai sutiko atvažiuoti trečiadienį prieš pietus nurodytu adresu. Kokiu tikslu ta kelionė, jis labai ir nesigilino. Sodyba buvo laisva jo naudojimui – giminaičiai apsidžiaugė du kartus. Ir kai telefono ragelyje išgirdo senai girdėtą balsą, ir kai tas balsas pažadėjo savaitę-kitą gyvendamas joje, sutvarkyti kiaurą stogą, užtaisyti sienose skyles. Gera turėti giminaitį, nusimanantį statybose!
Visa kita – jau kaip pasiseks. O jis sėkme tikėjo. Dar vaikystėje jis išgirdo frazę, kuria jis dažnai vadovaudavosi: „Reikia labai norėti ir pasiseks!“. Net jei kada nors ir nepasisekdavo, jis vis tiek nenustodavo tikėti – „Bus dar kitų šansų!“. Lygiai kaip ir jo filmų herojai.
„Viskas bus gerai!“ – jis pats save padrąsino, pabaigęs planuoti pagrindinį savo gyvenimo įvykį.
Pirmadienis išaušo gražus. Vasaros saulė maloniai šildė, miestas tingiai ūžė, o mintys apie artėjančią kelionę į svajonių šalį buvo tokios saldžios, kad net fiziškai jis tą skonį galėjo jausti savo burnoje.
„Tik kelios savaitės, ir aš būsiu tikras sultonas“ – sukosi mintys jam stovint tarpuvartėje priešais parduotuvės vitrinas. Iki parduotuvės atidarymo buvo likusios penkiolika minučių ir jis jau buvo aplinkiniais kiemais atsilikinęs iki „stebėjimo posto“ – vietos, iš kurios jis galėtų matyti, kas dedasi parduotuvėje, tačiau jo paties nepastebėtų. Ją susirado dar savaitgalį, kai vietoje ilgo rytinio vartymosi lovoje, jis kelias valandas vaikščiojo ieškodamas tinkamiausios vietos draugo žiguliukui ir dėliojo pabėgimo maršrutą vietos.
Kaip jis ir tikėjosi, iki parduotuvės atidarymo likus lygiai dešimčiai minučių, jo svajonių mergina atrakino parduotuvę, išjungė signalizaciją ir iš karto užrakino duros. Dar šiek tiek palaukus, už pastato kampo pasigirdo automobilio variklio burzgimas. Jis šiek tiek ilgiau paūžęs nutilo. Tikriausiai apsisuko ir buvo pasiruošęs išvažiuoti, kai tik jis įsės su visu grobiu. – Viskas pagal planą!
Kitoje gatvės pusėje, trečiame aukšte nieko neįtardami darbavosi jo kolegos, kurie buvo informuoti apie sveikatos problemas ir jų tvarkymui pasiimtą laisvą dieną.
Dar kelios minutės ir tarpduryje sušmėžavo pardavėja. Atrakinusi duris, ji žengė kelis žingsnius į parduotuvės gilumą.
„Laikas!“ – pats save paraginęs, užsitraukė slidininko kaukę ant galvos, keliais žingsniais peršoko atstumą iki parduotuvės durų ir jas pravėręs atsuko į pardavėją vokiško pistoleto imitaciją: „Nejudėk! Nedrįsk liestis prie šito!“ – pistoleto vamzdžiu parodė į prekystalio pusę. „Žinau, kad ten yra pavojaus knopkė!“ – Holivudiniuose filmuose visada yra pavojaus mygtuais, o tokio pokšto jam mažiausiai reikėjo.
„Klausyk“ – pratęsė jis, - „Tu man labai patinki!“ – sušvelnino toną. „Sudėk čia pačius brangiausius žiedus ir auskarus... dar tas dideles gali dėti...“ – akimis parodė į masyvias ir brangakmeniais inkrustuotas diademas. „Po savaitės aš atvažiuosiu tavęs ir mes kartų skrisim į pačią gražiausią salą Indijos vandenyne!“.
Jis vikriai nuo pečiu nusiėmė vidutinio dydžio turistinę kuprinę, pasiūtą iš tvirto brezento. Pardavėja drebančiomis rankomis atitraukė užtrauktuką: „Aš turiu pasiimti raktus“.
Vaikinas vėl mostelėjo ginklo imitacija į prekystalio pusę: „Gerai, tačiau be šposų! Prisimink – viską, kas pateks į šitą maišą, dalinsimės per pusę.“
Mergina užėjo už prekystalio ir pasilenkusi surado nedidelį ryšulėlį raktelių nuo visų vitrinų.
„Pam-param-param!“ – sudainavo elektroninė muzikėlė, pranešanti apie atidaromas parduotuvės duris. Įžengė pagyvenęs vyriškis, rankose laikantis tris ilgas rožes.
„Oi, nelaiku?“ – jis stabtelėjo ir pasimetęs pasižiūrėjo į kaukėtą plėšiką, po to į pardavėją, o po to – vėl į plėšiką.
„Eik iš čia, netrukdyk!“ – suriko vaikinas. „Pala, pala!“ – susiraukė ir pasikasė kaktą su ginklo rankena. „Tu gali pridaryti bėdų ir nesąmonių.. Ne, niekur neik! Stovėk ramiai, nieko nedaryk!“.
Atsisukęs į merginą jis riktelėjo: „Greičiau, ko lauki? Eik ir viską dėk!“.
Tos kelios minutės, kol pardavėja atidarinėjo prekystalių stiklus ir languose įmontuotų vitrinų duris, vaikinui atrodė lyg kelios valandos. Buvo sunki ir akimis sekti merginos veiksmus, ir stebėti vyriškį. Galiausiai visas grobis buvo sudėtas į kuprinę. Pardavėją ryžtingu judesiu ją užtraukė ir ištiesė plėšikui.
„Še, imk!“ – ji ištarė garsiai ir pasistiebusi į pro slidinėjimo kaukę iškilusius ausies kontūrai, sušnabždėjo „Aš tavęs lauksiu“.
Vaikino akys sužibėjo iš laimės. „Ji sutiko!“ – per smegenis nužaibavo mintis ir jis apsisukęs nuskubėjo pro parduotuvės duris. Prie įėjimo stovintis vyriškis paslaugiai jas pravėrė.
„Viskas pavyko!“ - vaikino mintys sukosi apie tai, kaip jį draugas nuveš į sodybą, kaip po savaitės jis atvažiuos pasiimti savo svajonių merginą, kaip jie kartu gyvens tolimoje saloje.
Netikėtai jo vestibuliarinis aparatas pradėjo signalizuoti apie pradingusią lygsvarą, o po kelių milisekundžių jo kaktoje esančios nervų galūnėlės informavo apie kontaktą su kietomis šaligatvio plytelėmis.
- Geltona -
Tą dieną ji prisimins visą gyvenimą. Ir gal ne dėl to, kad nukreiptą į save ginklą pamato tik maža dalis viso pasaulio civilių, o dėl to kad jos noras dirbto prestižinių prekinių ženklų parduotuvėse nei kiek nesumažėjo. O gal net atvirkščiai – tokių taikomojo meno kūrinių magija dar tik padidėjo. Dvidešimt metų. Daug...
Į pasauliniam tinklui priklausančią parduotuvę prestižinėje miesto gatvėje ji pateko gana atsitiktinai. Priešpaskutiniame studijų kurse jos poreikiai buvo išaugę, o tėvai, vidutinės klasės atstovai, nelabai galėjo ir norėjo juos tenkinti. Maistui ir drabužiams užtekdavo, tačiau kartą pers savaitę nueiti į naktinį klubą, kelis kartus susitikti su draugėmis prie putojančios taurės ar nusipirkti brangesnį drabužėlį, būdavo problema.
Pasibaigus mokslo metams, ji nusprendė negrįžti vasaroti į gimtinę, o susirasti įdomų darbelį. Ji jau įsivaizdavo, kaip per vasarą už savo pinigus susikaupia garderobo atsargas, įsigyja vieną-kitą papuošalą ir fantastiškos kosmetikos. Rugsėjo pirmąją visi kurso vaikinai bus jos!
Sėdėti ofise tarp sąskaitų ir excelių jai neatrodė patrauklu, todėl jos specialybės darbo skelbimai buvo praleisti. Jos akys vis nukrypdavo į pasiūlymus, papuošti gerai žinomais prekiniais ženklais. Aprangos sritis nors ir buvo įdomi, tačiau širdimi jautė, kad tai nėra skirta jai. Laikrodžiai vyliojo savo prestižiškumu – būdama kelių metų amžiaus pyple, ji mėgdavo sėdėti ant tėvo kelių ir klausytis didelio ir spindinčio Rolexo, kurį jam atsiuntė giminės iš Amerikos, tiksėjimo. Tačiau ji pati iš savęs vadino šarka – ją labiausiai gundė auksiniai papuošalai. Jie galėjo būti ir maži, ir dideli. Ir su brangakmeniais, ir be jų. Į jos gyvenimą jie atkeliavo iš sapnų, o į sapnus – iš knygų. Stebuklų pasakų, kur maža mergaitė, pelenuose randa žibantį auksinį pinigėlį, nusiperka gražiausius apdarus, tampa karalių rūmų puotos pirmąja dama ir išteka už princo.
Tai, kad jai pasisekė įsidarbinti viename iš brangiųjų metalų gaminių salonų, buvo tarsi pasakos modernus variantas. Kol kas buvo žengtas tik pirmas žingsnis, tačiau viskas prieš akis – ir karjera prestižinėje srityje, ir princas, ir...
Mintis išblaškė mechaninė melodiją, kuri visada pranešdavo apie atėjusį klientą.
„Na ir ankstyva klientūra šiandien! – Marija nusistebėjo ir atsisukusi už savo nugaros pamatė šiek tiek už ją aukštesnį vyrišką siluetą.
Šokas pirmąsias šios istorijos akimirkas panardino į miglą. Net ir dabar ji negalėtų tiksliai pasakyti, kas įvyko. Tačiau tiksliai prisimena į ją nukreipto nedidelio ginklo vamzdį. Po to, kai vaikystėje ją išgąsdino netyčia iššovęs tėčio medžioklinis šautuvas, ją vien pamačius bet kokį ginklą, apimdavo siaubas. O čia – ginklas nukreiptas į ją!
Gal po minutės ji pradėjo grįžti į realybę. Ji tarsi pašalinis stebėtojas pamatęs savo rankas, mechaniškai vykdančias plėšiko komandas. Jos atrakinėjo vitrinas, vieną po kito ėmė papuošalus, juos dėjo į kažkokį keistą maišą. Gana standartinė veiksmų eiga, lyg iš kokio filmo.
Vienintelis ją nustebinęs dalykas buvo tai, kad vaikinas su kauke kelis kartus pakartojo, kad ji jam patinka ir jie abu gyvens negyvenamojoje saloje.
Vėl elektroninė melodija – į parduotuvę užėjo solidus vyriškis ir iš nuostabos pakėlė antakius. Rankose laikomos ryškiai raudonos rožės su ilgais kotais vos neiškrito iš rankų. Marija įvertino - tipiškas nusidėjėlis, kuris savo žmonai pirks papuošalus ir išpirkinės savo ėjimus į kairę. Plėšiko judesiai tapo dar nervingesni. Jis liepė vyriškiui pasitraukti nuo durų. Tikriausiai norėdamas neleisti iškviesti policiją.
Vaikino su kauke paraginta Marija pratęsė brangenybių dėliojimą į jai įgrūstą kuprinę. Procesas truko kelias minutes ir adrenalino lygis sumažėjo tiek, kad ji pradėjo matyti ir suvokti aplinką – vyriškis su rožėmis jos žvilgsnį gaudė savo akimis. Akivaizdu, kad jis norėjo perduoti kažkokią žinutę. Marija dar kelis kartus vogčiomis užmetusi akį į suokalbininką, pamatė kaip jis akimis rodo į savo kojas, tuo pačiu metu vieną iš jų šik tiek pakeldamas.
Mergina dar kartą išgirdusi vaikino sapaliojimą apie kelionę į egzotiškus kraštus, suprato, kad geriausią ką ji gali padaryti – sumažinti plėšiko budrumą. Ji giliai įkvėpė, iš paskutiniosios vitrinos išėmė likusius auskarus ir juos įdėjo į kuprinę. Ryžtingu rankos judesiu ją užtraukė, stengdamasi išlaikyti nevirpantį balsą, geidulingai ištarė: „Aš tavęs lauksiu!“.
Kuprinė atsidūrė plėšiko rankose. Vaikinas iš netikėtumo vos neišmetė pistoleto ir vis dar per petį žiūrėdamas į ją skubiai nuėjo išėjimo link.
„Padariau viską, ką galėjau“, - pagalvojo Marija.
- Raudona -
Rytas buvo sunkus. Ir vakarykštė diena – taip pat. Komandiruotės užknisa. Žinoma, pamatyti egzotiškas šalis visada yra įdomu. Beveik visada. Išimtys – tokie atvejai, kaip šitas. Honkonge jis lankėsi gal dešimtą kartą (ką dar ten naujo bepamatysi?), skrydis dėl visai kitame pasaulio gale vykstančio aviatorių streiko buvo atidėtas.
Į Vilnių parskrido vėluodamas pusantros paros. Pasinaudodamas tuo, kad jau buvo pirmadienio rytas, oro uoste jis nusprendė nebelaukti su piršlybomis – pakeliui į namus nupirks gėlių ir gražų žiedą, o įžengęs į butą, pasipirš Editai.
Pirmi plano įgyvendinimo žingsniai buvo sėkmingi. Prie oro uosto taksi visada surasi. Gėlių turgus jau buvo atidarytas, todėl nupirkti tris ilgas ir jos mėgstamiausio atspalvio rožes jam pavyko lengvai.
Su piršlybų žiedu buvo šiek tiek sunkiau. Jis paprašė taksisto pasukti į centrinę miesto gatvę, kurioje prabangių parduotuvių koncentracija buvo didžiausia. Važiavo lėtai, tikėdamasis pastebėti jau veikiančią parduotuvę.
Bingo! Vienoje jau degė šviesa, dirba. Taksisto paprašė palaukti kelias minutes, kol išsirinks žiedą ir pardavėja jį pritvirtins prie rožės žiedų („Žiedai tarp žiedų“ buvo jo mėgstamiausia knyga, kurioje kadaise pozavo ta pati Edita) ir kone bėgte įvirto į parduotuvę.
Čia jo laukė siurprizas. Nemalonus siurprizas – ilgos kelionės išvargintas kūnas prašėsi poilsio namuose, o čia jis pamatė po parduotuvę su šautuvu besišvaistantį kaukėtą jaunuolį.
Jo protas užprotestavo: „Joks suskis manęs negaišins!“, tačiau rizikuoti bandant duoti į snukį tam veikėjui ir taip patikrinti, ar ginklas yra tikras be užtaisytas, jis nenorėjo. Teko priimti žaidimo taisykles – pasitraukti toliau nuo durų ir apsimetinėti, kad jis nuolankiai laukia plėšimo proceso pabaigos.
Mergina, kuri krovė žiedus, grandinėles ir kitus blizgančius dalykus į plėšiko kuprinę, atrodė gana nuovoki. Ji pagavo jo žvilgsnį ir suprato, kad geriausia nevaizduoti didvyrės - nesipriešinti ir daryti viską, ką plėšikas liepia. Dar geriau, ji tikriausiai suprato ir vyriškio ketinimus – kai buvo baigas grobio kišimas į kuprinę, ji pašnibždėjo kažką tokio, nuo ko jis apstulbo ir link išėjimo nužingsniavo neatitraukdamas akių nuo jos. Ir nepastebėdamas jam pakištos vyriškio kojos.
Kūnas išskrido pro duris. Smakro ir kaktos smūgis į šaligatvį buvo stiprus – teko kviesti ne tik policiją, bet ir greitąją pagalbą.