Pratimas: pasodinti veikėją aplinkoje, kur jam labai nejauku, ir aprašyti jo situaciją pirmuoju asmeniu; paskui perrašyti trečiuoju asmeniu šališkai; po to perrašyti trečiuoju asmeniu nešališkai, tačiau vis tiek nešaltai.
- 1 -
Pirma mano kelionė į užsienį. Tiesa, tai nebuvo tas „tikrasis užsienis“, o tik dar viena socialistinio lagerio šalis, tačiau pasienio kontrolės postas turėjo visus privalomus atributus – į abi puses nusidriekusias vielines tvoras, ginkluotais kareiviais padabintus bokšteliais, rusakalbius rūsčius pasieniečius, įdėmų dokumentų patikrinimą ir po bagažo skyrių nardančius šunis.
Mūsų laukė vienos nakties nuotykis. Likus keliems mėnesiams iki kelionės, visi klasės vaikinai puikiai žinojo, kaip pačią pirmąją kelionės naktį reikės pabėgti iš bendrabučio per pirmojo aukšto langą, kur mus pasitiks suteneris (dauguma iš mūsų pirmą kartą išgirdo šitą žodį) ir kiek vietinių pinigų reikės sumokėti už merginų paslaugas. Už visa tai reikėjo dėkoti Tomui – klasiokui, kurio pusbrolis gyveno Varšuvoje. Jis viską suorganizavo mūsų nedidelei grupei.
Kai kuriems iš mūsų kompanijos pakako kelionpinigių. Vargšai tėveliai – net neįtarė, kur nukeliaus jų pinigai. Kitiems teko prisidurti parduodant atsivežtą degtinę, cigaretes ar rūkytas dešras. Tuo metu mes gyvenome šalyje, kurios ekonomiška šlubavo abejomis kojomis. Tikriausiai vienintelis tokios situacijos privalumas – vietinės prekės yra žymiai pigesnės už gretimų šalių produkcija. Šis kainų skirtumas buvo ypatingai ryškus pradėjus irti sovietinei sistemai aštuntojo dešimtmečio viduryje. Būtent tai leido vienkartiniams spekuliantams užsidirbti pinigų svajonės įgyvendinimui. Tai buvo visų mūsų paaugliška svajonė. Man tai prilygo patekimui į rojų.
Suplanuotas žygdarbis pavyko! Ir apie planą klasės auklėtoja nesužinojo, ir pro bendrabučio langus lygai antrą valandą nakties mes pasprukome, ir pas mūsų laukiančias merginas buvo palydėti, ir vienuoliktokų kūnuose hormonų audros buvo užgesintos.
„Viskas būtų buvę labai gerai, jei dabar man nereiktų eiti į Bokšto gatvę“, - pagalvojau aš. Nervingai įtraukiau paskutinį dūmą iki pat plaučių gilumos ir „Kosmoso“ filtro. Numečiau jį šalia įėjimo į „Odos ir veneros ligų dispanserį“. Jaučiausi lyg storos senamiesčio pastato sienos ketintų griūti ant manęs ir sutraiškyti kaip kokį vikšrą. „Trykšt“ – ir iš manęs lieka tik šlapia žalia masė. Ir dar užkrėsta.
Gyvenimas po tos kelionės greitai pasikeitė. Keistas niežulys, visiškai nelauktas bėrimas ir gydytojo pakelti antakiai: „Ėėėėė... brol... Tai nepasisaugojai?“. Ir mano atsakymas: „Tai va, kad man prezervatyvų neužteko“.
Prakeikti tarybinio deficito laikai! O dabar turiu stovėti priešais susiraukusią rusakalbę registratorę, rėkauti savo pavardę ir aiškinti, kad turiu siuntimą pas venerologą. Didesnio gėdos jausmo neteko patirti. Net kai pirmoje klasėje, būdamas visiškas spirgas, neišdrįsau išsiprašyti iš pamokos į tualetą ir palikau po savo suolu balą, nebuvo tokia didelė gėda, kaip dabar.
Sėdėti prie gydytojo kabineto, laukiant kol iš kabineto išlys seselė ir per visą koridorių sušuks „Petrašiūnas, prašom!“, ne ką malonesnis jausmas. Sėdėti, bandant nukreipti akis į apmusijusį langą ar įsigilinti į nuo sienos nusilaupiusių dažų raštus. Svarbiausia – nesusitikti akimis su dar keturiais vyrais, laukiančiais savo eilės. Taip, galima sakyti, kad jie vyrai, o aš tik dar vaikas, kuriam ir alaus parduotuvėje neparduoda. Vienas buvo solidus dėdė, lyg koks universiteto profesorius („na, tokiam visai patogu – iki universiteto tik penkios minutės kelio“ – pamąsčiau aš, „svarbiausia, kad visų savo sekretorių ar asistenčių neužkrėstų“). Pora kitų buvo tikra darbo liaudis su statybose į plytas nuzulintais delnais ir cemento dulkių pilnomis panagėmis („tikriausiai gavę algą dviese susimetė ant vienos gražuolės iš stoties rajono, o vienintelė apsauga – degtinės bonka... ir į gerklę įsipilti, ir pimpalą po visko dezinfekuoti... nepadėjo...“ – mintyse sukūriau jų nelaimės nutikimo istoriją). Ketvirtasis buvo tikras bomžas – smarkokai patinęs, sklido kelias savaites neplautų drabužių ir galvos aromatas („joooo... kaip toks gali užsikrėsti venerine liga... kas išdrįstų su juo gali į vieną lovą atsigulti...“ – manęs vos nesupykino ir jis nusprendžiau nesigilinti į jo gyvenimo istoriją). Nejauki kompanija. Daug mieliau sėdėčiau mokykloje ir pamokose, ir po pamokų, kad tik nereiktų čia trinti fanerinių kėdžių.
Akies kampu pastebėjau, kaip statybų proletariatas pasižiūrėjo į mane ir tarpusavyje susišnibždėjo. Vienas iš jų įsmeigė į mane savo žvilgsnį ir tarsi pratęsdamas pieš man ateinant vykusį pokalbį, paklausė:
- Na, o tu kaip čia patekai? Kokie tavo žygdarbiai tave čia atvedė?
Aš nejaukiai pasimuisčiau ant kėdės, nusukau žvilgsnį į šoną, svarstydamas, ar verta veltis į pokalbį. Sekundę-kitą pasvyravęs, atsisukau atgal į statybininką. Jo žvilgsnis buvo smalsus, akyse žibėjo ugnelės. Neatrodė pavojingas, todėl šiek tiek atsipalaidavau. Niežėjo klyną, niežėjo ir liežuvį – norėjosi išsipasakoti. Tegul ir nepažįstamiems žmonėms.
Pasisukau visu kūnu į nelaimės kolegas ir pradėjau pasakoti istoriją. Žodžiai vėlėsi, o pats jaučiau, kaip iš lėto vis labiau kaitau – pasakojimo gale tikriausiai buvau raudonas kaip burokas.
Ir profesorius, ir statybininkai įdėmiai ir kone pagarbiai mane išklausė, tik benamis mano pasakojimą ignoravo, visą laiką žiūrėdamas tiesiai prieš save ir kas kelias sekundes pasikasydamas tai vieną kūno vietą, tai kitą.
- O jūs tikri - išdykėliai, - ištarė inteligentas. Jo balse girdėjosi žaismingos pavydo gaidelės, nuo kurių man pasidarė dar nejaukiau - tikrai tokių išdykavimo pasekmių aš nenorėjau. – O tai ką tėvai, mokytojai? Jie ką nors žino?
Karštis mane išmušė dar labiau:
- Mokykloje niekas nesužinojo – aš primelavau, kad turiu problemų su plaučiais. Bet va tėvai... – prisiminęs jų reakciją net užsikirtau. Pabandė nuryti seilę jau ir taip išdžiūvusioje gerklėje, - Mama lydėjo pas gydytoją. Kai išgirdo ligos pavadinimą, taip suisterikavo gydytojo kabinete, kad net iš koridoriaus atbėgo žmonės pasižiūrėti, kas ką čia žudo. Ji pagrasino sudeginti visus mano drabužius ir patalynę, prie kurių buvau prisilietęs. Vos gydytojai nuramino. Tokios gėdos man dar neteko patirti.
- O ką tėvas sakė? – net pasilenkęs į mane paklausė vienas statybininkas.
- O jis atvirkščiai – kai sužinojo diagnozę, nusišypsojo ir pasakė, kad aš tikras vyras! Nežinau... Yra kuo čia didžiuotis. Gal geriau jis būtų pykęs kaip motina. O ji, išgirdysi tėvo žodžius, vėl pradėjo klykti: „Asile tu! Tavo sūnus pas visokias kurvas laksto, o tu jį giri! Pats, tikriausiai, iki manęs per visas savo kaimo bobas ėjai!“ Aš išsigandau, kad visi kaimynai išgirs, tai puoliau motiną raminti.
Pašnekovai plačiai šypsojosi – jiems ta istorija pasirodė labai juokinga. Net bomžas pasuko galvą į mane ir kreivai šyptelėjo. Man džiaugsmo – nedaug, tačiau nors kažką pralinksminau.
Profesorius mirktelėjo akį ir paklausė manęs:
- Tai sakai, tu vienintelis iš savo klasiokų apsirgai?
- Taip, taip, - patvirtinau aš, - visi kiti turėjo apsaugas, tai negalėjo užsikrėsti. Be to, visi vaikšto į pamokas, nei vienas nieko neprasitarė.
- Tai geeeraiii... – nepatikliai nutęsė jis. – Laikas parodys! – mįslingai pridėjo jis ir dar kartą mirktelėjo akį, nesuprasi, ar man ar kitiems pašnekovams.
Vienas iš statybininkų krenkštelėjo, lyg koks dėdė per giminės balių, norėdamas atkreipti dėmesį į save, ir negarsiai, tačiau gana pompastiškai ištarė:
- Na, kadangi tu taip nuoširdžiai pasidalinai savo istorija, mes irgi turime papasakoti, kaip čia patekom! Kolegos, kuris pirmas iš mūsų bus pirmas?
Tačiau nespėjus niekam nei žodžio ištarti, prasidarė kabineto durys iš pro jas į koridorių išriedėjo neaukšta, tačiau stora lyg koks pagrandukas, seselė. Mes visi į ją atsisukom, laukdami, kurį iš mūsų pasikvies užeiti.
Ji kritiškai apžvelgė mūsų kompaniją ir įsmeigė akis į benamį:
- Zakarauskas! Ir vėl tu čia? Kaip tu toks smirdantis čia drįsti ateiti? Pats žinai, kur dušai – greitai marš! Ir pasakyk, kad Ivanauskaitė pasiuntė, tegul net nebando tavęs nepriimti! – sukomandavo taip griežtai, kad jis akimirksniu pašoko nuo kėdės ir nupėdino tamsiu koridoriumi tolyn. – Man kartasi atrodo, kad jis specialiai suserga, kad tik galėtų čia ateiti ir išsimaudyti, - jau nebepiktai garsiai subambėjo sau po nosimi.
Atsisukusi į likusius, ji paklausė:
- Kuris iš jūsų Makarevičius?
Inteligentiškasis pašnekovas susimuistė ir nerangiai atsistojo.
- Gerai, užeisite kai tik jaunuolis išeis... Ir nepamiršk šitą pažymą atiduoti klasės auklėtojui!, - ji žengė atgal į kabineto vidų, o iš jo šonu, stengdamasis pralįsti pro apvaliąją seselę, į įsliūkino įžengė Tomas. Tas pats Tomas, kuris buvo nuotykio iniciatorius ir organizatorius! Rankose jis gniaužė rusvą, išmargintą parašais ir antspaudais, lapelį.
Mūsų akys susitiko, išsiplėtė iš nuostabos. Tomas stabtelėjo, tačiau greitai susitvardė ir atsukęs man nugarą, nuskubėjo koridoriumi paskui bomžą, mane palikdamas su išsižiojusia burna.
Visa trijulė – statybininkai ir profesorius atsisuko į mane.
„Šakės, dabar tikrai visa mokykla apie tai šnekės!“ – pagalvojau aš ir pajaučiau, kaip mane pradeda pilti šaltas prakaitas.
- 2 -
Tai buvo pirmoji jo kelionė į užsienį. Jaudinanti. Gyvenant uždaroje šalyje net mokytis bet kokias kitas kalbas, nei „didžiojo brolio“, buvo beprasmiška. Iš už geležinės uždangos išvykti galėjo tik niekingai maža piliečių dalis. Tiesa, tai nebuvo tas „tikrasis užsienis“, o tik dar viena socialistinio lagerio šalis, tačiau pasienio kontrolės postas turėjo visus privalomus atributus – į abi puses nusidriekusias vielines tvoras, ginkluotais kareiviais padabintus bokšteliais, rusakalbius rūsčius pasieniečius, įdėmų dokumentų patikrinimą ir po bagažo skyrių nardančius šunis.
Mokyklinė ekskursija. „Oficialiąją programą“ suorganizavo klasės auklėtoja. Žymiausi Varšuvos objektai, privalomi muziejai, persmelkti tarybinės ideologijos. Už „neoficialiąją programą“ visi klasės vaikinai buvo dėkingi klasiokui Tomui. Varšuvoje gyveno jo pusbrolis, kuris jiems suorganizavo pažintį su moters kūnu: pabėgimas per bendrabučio langą į netoliese išnuomotą butą, kelios vietinės naktinės plaštakės – viskas tik tam, kad jaunuoliai taptų vyrais.
Kai kuriems iš kompanijos pakako kelionpinigių (vargšai tėveliai – jie net neįtarė, kur nukeliaus jų pinigai, taip rūpestingai perduoti jų vaikams). Kai kurie turėjo prisidurti parduodami jiems tėvų įduotus kelis degtinės butelius, dešrų ringes ar gero kumpio gabalą – ekonominių krizių metais tarp skirtingų šalių susiformuoja dideli kainų skirtumai ir vargingesnės šalies gyventojai gali neblogai uždirbti iš tokių „prekybinių mainų“.
Suplanuotas žygdarbis pavyko! Išvarginta prekybos turguje bei klaidžiojimų po Varšuvos objektus, klasės auklėtoja sapnavo antrą ar trečią sapną, o vaikinai tuo metu sėkmingai įgyvenimo planą - hormonų audros vienuoliktokų kūnuose buvo užgesintos.
Marius nervingai įtraukė paskutinį dūmą iki pat plaučių gilumos ir „Kosmoso“ filtro. „Viskas būtų buvę labai gerai, jei dabar man nereiktų eiti į Bokšto gatvę“, - pagalvojo jis. Skersakiuodamas, lyg mažas šunytis, laukiantis šeimininko bausmės už apšlapintą parketą, pažvelgė į iškabą; „Odos ir veneros ligų dispanserį“. Marius jautėsi lyg storos senamiesčio pastato sienos ketintų griūti ir sutraiškyti lyg kokį vikšrą. „Trykšt“ – ir iš jo lieka tik šlapia žalia masė. Ir dar užkrėsta.
Gyvenimas po tos kelionės greitai pasikeitė. Keistas niežulys, visiškai nelauktas bėrimas ir gydytojo pakelti antakiai: „Ėėėėė... brol... Tai nepasisaugojai?“. Ir Mariaus atsakymas: „Tai va, kad man prezervatyvų neužteko“. Prakeikti tarybinio deficito laikai! O dabar jis turi stovėti priešais susiraukusią rusakalbę registratorę, rėkauti savo pavardę ir aiškinti, kad turi siuntimą pas venerologą. Didesnio gėdos jausmo jam neteko patirti. Net kai pirmoje klasėje, būdamas visiškas spirgas, neišdrįso išsiprašyti iš pamokos į tualetą ir palikau po savo suolu balą – net tada nebuvo tokia didelė gėda, kaip dabar.
Sėdėti prie gydytojo kabineto, laukiant kol iš kabineto išlys seselė ir per visą koridorių sušuks „Petrašiūnas, prašom!“, ne ką malonesnis jausmas. Nervingai gniaužyti atsineštus popierius iki kraujo kramtyti lūpas. Sėdėti, bandant nukreipti akis į apmusijusį langą ar įsigilinti į nuo sienos nusilaupiusių dažų raštus. Vengti akių kontakto su dar keturiais vyrais, laukiančiais savo eilės. Vyrais, kurie savo gyvenime patyrę visokiausių nuotykių, o jis - jaunuolis, kuriam dar ir alaus neparduoda. Vienas iš jų buvo solidus dėdė, lyg koks universiteto profesorius („na, tokiam visai patogu – iki universiteto tik penkios minutės kelio“ – pamąstė Marius, „svarbiausia, kad visų savo sekretorių ar asistenčių neužkrėstų“). Pora kitų buvo tikra darbo liaudis su statybose į plytas nuzulintais delnais ir cemento dulkių pilnomis panagėmis („tikriausiai gavę algą dviese susimetė ant vienos gražuolės iš stoties rajono, o vienintelė apsauga – degtinės bonka... ir į gerklę įsipilti, ir pimpalą po visko dezinfekuoti... nepadėjo...“ – greitai jų nuotykių istoriką sukūrė Marius). Ketvirtasis buvo tikras bomžas – smarkokai patinęs, nuo jo sklido kelias savaites neplautų drabužių ir galvos aromatas („joooo... kaip toks gali užsikrėsti venerine liga... kas išdrįstų su juo į vieną lovą atsigulti...“ – Mariaus vos nesupykino ir jis nusprendė nesigilinti į jo gyvenimo istoriją). Nejauki kompanija. Daug mieliau būtų sėdėti mokykloje po pamokų, kad tik nereiktų trinti išklerusių dispanserio kėdžių.
Marius akies kampu pastebėjo, kaip statybų proletariatas nužvelgė jį ir tarpusavyje susišnibždėjo. Vienas iš jų įsmeigė žvilgsnį ir tarsi pratęsdamas pieš jam ateinant vykusį pokalbį, paklausė:
- Na, o tu kaip čia patekai? Kokie tavo žygdarbiai tave čia atvedė?
Marius nejaukiai pasimuistė ant kėdės, nusuko žvilgsnį į šoną, svarstydamas, ar verta veltis į pokalbį. Sekundę-kitą pasvyravęs, atsisuko atgal į statybininką. Jo žvilgsnis buvo smalsus, akyse žibėjo ugnelės. Neatrodė pavojingas, todėl Marius šiek tiek atsipalaidavo. Niežėjo klyną, niežėjo ir liežuvį – norėjosi išsipasakoti. Tegul ir nepažįstamiems žmonėms.
Marius pasisuko visu kūnu į nelaimės kolegas ir pradėjau pasakoti istoriją. Žodžiai vėlėsi... Marius jautė, kaip iš lėto vis labiau kaito – pasakojimo gale buvo raudonas kaip burokas.
Ir profesorius, ir statybininkai įdėmiai ir kone pagarbiai išklausė visą pasakojimą. Tik benamis ignoravo, visą laiką žiūrėdamas tiesiai prieš save ir kas kelias sekundes pasikasydamas tai vieną kūno vietą, tai kitą.
- O jūs tikri - išdykėliai, - ištarė inteligentas. Jo balse girdėjosi žaismingos pavydo gaidelės, nuo kurių Mariui pasidarė dar nejaukiau - tokių pirmos į užsienį ekskursijos pasekmių jis tikrai nenorėjo. – O tai ką tėvai, mokytojai? Jie ką nors žino?
Karštis Marių išmušė dar labiau:
- Mokykloje niekas nesužinojo – aš primelavau, kad turiu problemų su plaučiais. Bet va tėvai... – prisiminęs jų reakciją jis net užsikirto. Pabandė nuryti seilę jau ir taip išdžiūvusioje gerklėje, - Mama lydėjo pas gydytoją. Kai išgirdo ligos pavadinimą, taip suisterikavo gydytojo kabinete, kad net iš koridoriaus atbėgo žmonės pasižiūrėti, kas ką čia žudo. Ji pagrasino sudeginti visus mano drabužius ir patalynę, prie kurių buvau prisilietęs. Vos gydytojai nuramino. Tokios gėdos man dar neteko patirti.
- O ką tėvas sakė? – net pasilenkęs į Marių paklausė vienas statybininkas.
- O jis atvirkščiai – kai sužinojo diagnozę, nusišypsojo ir pasakė, kad aš tikras vyras! Nežinau... Yra kuo čia didžiuotis. Gal geriau jis būtų pykęs kaip motina. O ji, išgirdysi tėvo žodžius, vėl pradėjo klykti: „Asile tu! Tavo sūnus pas visokias kurvas laksto, o tu jį giri! Pats, tikriausiai, iki manęs per visas savo kaimo bobas ėjai!“ Aš išsigandau, kad visi kaimynai išgirs, tai puoliau motiną raminti.
Pašnekovai plačiai šypsojosi – jiems ta istorija pasirodė labai juokinga. Net bomžas pasuko galvą į Marių ir kreivai šyptelėjo. „Nors kažką pralinksminau“ – pagalvojo jis.
Profesorius mirktelėjo akį ir paklausė:
- Tai sakai, tu vienintelis iš savo klasiokų apsirgai?
- Taip, taip, - patvirtino Marius, - visi kiti turėjo apsaugas, tai negalėjo užsikrėsti. Be to, visi vaikšto į pamokas, nei vienas nieko neprasitarė.
- Tai geeeraiii... – nepatikliai nutęsė profesorius. – Laikas parodys! – mįslingai pridėjo jis ir dar kartą mirktelėjo akį, nesuprasi, ar Mariui ar kitiems pašnekovams.
Vienas iš statybininkų krenkštelėjo, lyg koks dėdė per giminės balių, norėdamas atkreipti dėmesį į save, ir negarsiai, tačiau gana pompastiškai ištarė:
- Na, kadangi tu taip nuoširdžiai pasidalinai savo istorija, mes irgi turime papasakoti, kaip čia patekom! Kolegos, kuris pirmas iš mūsų bus pirmas?
Tačiau nespėjus niekam nei žodžio ištarti, prasidarė kabineto durys iš pro jas į koridorių išriedėjo neaukšta, tačiau stora lyg koks pagrandukas, seselė. Visi pašnekovai į ją atsisuko, laukdami, kuris bus pakviestas vidun
Ji kritiškai apžvelgė kompaniją ir įsmeigė akis į benamį:
- Zakarauskas! Ir vėl tu čia? Kaip tu toks smirdantis čia drįsti ateiti? Pats žinai, kur dušai – greitai marš! Ir pasakyk, kad Ivanauskaitė pasiuntė, tegul net nebando tavęs nepriimti! – sukomandavo taip griežtai, kad jis akimirksniu pašoko nuo kėdės ir nupėdino tamsiu koridoriumi tolyn. – Man kartasi atrodo, kad jis specialiai suserga, kad tik galėtų čia ateiti ir išsimaudyti, - jau nebepiktai garsiai subambėjo sau po nosimi.
Atsisukusi į likusius, ji paklausė:
- Kuris iš jūsų Makarevičius?
Inteligentiškasis pašnekovas susimuistė ir nerangiai atsistojo.
- Gerai, užeisite kai tik jaunuolis išeis... Ir nepamiršk šitą pažymą atiduoti klasės auklėtojui!, - ji žengė atgal į kabineto vidų, o iš jo šonu, stengdamasis pralįsti pro apvaliąją seselę, į koridorių įsliūkino Tomas. Tas pats Tomas, kuris buvo nuotykio iniciatorius ir organizatorius! Rankose jis gniaužė rusvą, išmargintą parašais ir antspaudais, lapelį.
Klasiokų akys susitiko, išsiplėtė iš nuostabos. Tomas stabtelėjo, tačiau greitai susitvardė ir atsukęs Mariui nugarą, nuskubėjo koridoriumi paskui bomžą, palikdamas draugą su išsižiojusia burna.
Visa trijulė – statybininkai ir profesorius atsisuko į Marių.
„Šakės, dabar tikrai visa mokykla apie tai šnekės!“ – pagalvoji jis ir pajautė, kaip pradeda pilti šaltas prakaitas.
- 3 -
Tai buvo pirmoji jo kelionė į užsienį. Gyvenant uždaroje šalyje net mokytis bet kokias kitas kalbas, nei „didžiojo brolio“, buvo beprasmiška, nes iš už geležinės uždangos išvykti galėjo tik niekingai maža piliečių dalis. Tiesa, tai nebuvo tas „tikrasis užsienis“, o tik dar viena socialistinio lagerio šalis, tačiau pasienio kontrolės postas turėjo visus privalomus atributus – į abi puses nusidriekusias vielines tvoras, ginkluotais kareiviais padabintus bokšteliais, rusakalbius rūsčius pasieniečius, įdėmų dokumentų patikrinimą ir po bagažo skyrių nardančius šunis.
Mokyklinė ekskursija. „Oficialiąją programą“ suorganizavo klasės auklėtoja. Žymiausi Varšuvos objektai, privalomi muziejai, persmelkti tarybinės ideologijos. Už „neoficialiąją programą“ visi klasės vaikinai buvo dėkingi klasiokui Tomui. Varšuvoje gyveno jo pusbrolis, kurio dėka jiems visiems turėjo įvykti pažintis su moters kūnu: pabėgimas per bendrabučio langą į netoliese išnuomotą butą, kelios vietinės naktinės plaštakės – viskas tik tam, kad jaunuoliai taptų vyrais.
Kai kuriems iš kompanijos pakako kelionpinigių. Kiti kurie turėjo prisidirti parduodami jiems tėvų įduotus kelis degtinės butelius, dešrų ringes ar gero kumpio gabalus – ekonominių krizių metais tarp skirtingų šalių susiformuoja dideli kainų skirtumai ir vargingesnės šalies gyventojai gali neblogai uždirbti iš tokių „prekybinių mainų“.
Suplanuotas žygdarbis pavyko. Išvarginta prekybos turguje bei klaidžiojimų po Varšuvos objektus, klasės auklėtoja sapnavo antrą ar trečią sapną, o vaikinai tuo metu sėkmingai įgyvenimo planą - hormonų audros vienuoliktokų kūnuose buvo užgesintos.
Marius šiek tiek drebančiomis rankomis prisidegė „kosmosą“ cigaretę, per tris minutes supešė iki pat filtro. Išpūtęs paskutinį dūmą, giliai atsiduso ir numetęs nuorūką į kvadratinę, iš ketaus nulietą šiukšliadėžę, dar kartą užmetė akį į tokią pačią masyvią iškabą „Odos ir veneros ligų dispanseris“.
Gyvenimas po tos kelionės greitai pasikeitė. Keistas niežulys, visiškai nelauktas bėrimas ir klausimas gydytojo kabinete: „Ėėėėė... brol... Tai nepasisaugojai?“. Mariaus atsakymas tipiškas tiems laikams: „Deficitas, man prezervatyvų neužteko“.
Marius priėjo prie susiraukusios rusakalbės registratorės. Pasilenkęs prie stiklinės pertvaros apačioje įmontuoto mažo langelio bandė tyliai paaiškinti, kad turi siuntimą pas venerologą, tačiau baltachalatė demonstruodama savo viršenybę garsiai, kone rėkdama išsiklausinėjo su kokia liga jis čia pateko, kokia pavardė ir gimimo data. Jos balsas skambėjo per visą vestibiulį, su ta informacija prievarta supažindindamas visus jame esančius.
Nervingai gniaužydamas atsineštus popierius ir iki kraujo kramtydamas lūpas, Marius laukė savo eilės. Tyrinėjo apmusijusį langą, analizavo nuo sienos nusilaupiusių dažų raštus – darė viską, kad tik išvengtų akių kontakto su dar keturiais vyrais, laukiančiais savo eilės. Vienas iš jų buvo solidus dėdė, lyg koks universiteto profesorius. Pora kitų buvo tikra darbo liaudis su statybose į plytas nuzulintais delnais ir cemento dulkių pilnomis panagėmis. Ketvirtasis – benamis, nuo kurio sklido kelias savaites neplautų drabužių ir galvos dvokas, o patinęs veidas bylojo apie ilgą gėrimo patirtį. Tokia kompanija smarkiai ir išklerusios kėdės smarkiai skyrėsi nuo mokyklos suolo ir klasės draugų.
Marius akies kampu pastebėjo, kaip statybų proletariatas nužvelgė jį ir tarpusavyje susišnibždėjo. Vienas iš jų įsmeigė žvilgsnį ir tarsi pratęsdamas pieš jam ateinant vykusį pokalbį, paklausė:
- Na, o tu kaip čia patekai? Kokie tavo žygdarbiai tave čia atvedė?
Jo žvilgsnis buvo smalsus, akyse žibėjo ugnelės. Neatrodė pavojingas, todėl Marius šiek tiek nurimo. Jis pasimuistė ant kėdės, sekundė-kitą patylėjo ir pradėjo iš lėto pasakoti istoriją. Žodžiai vėlėsi, jo jaudulį išdavė drebantis balsas. Pasakojimo gale jaunuolis buvo raudonas kaip burokas.
Ir profesorius, ir statybininkai įdėmiai, nei karto nepertraukę išklausė istoriją. Tik benamis visą laiką prasėdėjo žiūrėdamas tiesiai prieš save ir kas kelias sekundes pasikasydamas tai vieną, tai kitą kūno vietą.
- O jūs tikri - išdykėliai, - ištarė inteligentas, - tokių nuotykių prisigalvoti, o svarbiausia – įgyvendinti! Net pavydu! O tai ką tėvai, mokytojai? Jie ką nors žino?
Karštis Marių išmušė dar labiau:
- Mokykloje niekas nesužinojo – aš primelavau, kad turiu problemų su plaučiais. Bet va tėvai... – užsikirto jaunuolis. Pabandė nuryti seilę jau ir taip išdžiūvusioje gerklėje, - Mama lydėjo pas gydytoją. Kai išgirdo ligos pavadinimą, taip suisterikavo gydytojo kabinete, kad net iš koridoriaus atbėgo žmonės pasižiūrėti, kas ką čia žudo. Ji pagrasino sudeginti visus mano drabužius ir patalynę, prie kurių buvau prisilietęs. Vos gydytojai nuramino. Tokios gėdos man dar neteko patirti.
Vienas iš statybininkų pasilenkė į Mariaus pusę:
- O ką tėvas sakė?
- O jis atvirkščiai – kai sužinojo diagnozę, nusišypsojo ir pasakė, kad aš tikras vyras! Nežinau... Yra kuo čia didžiuotis. Gal geriau jis būtų pykęs kaip motina. O ji, išgirdysi tėvo žodžius, vėl pradėjo klykti: „Asile tu! Tavo sūnus pas visokias kurvas laksto, o tu jį giri! Pats, tikriausiai, iki manęs per visas savo kaimo bobas ėjai!“ Aš išsigandau, kad visi kaimynai išgirs, tai puoliau motiną raminti.
Visi trys istorijos klausytojai plačiai šypsojosi – jiems ta istorija pasirodė labai juokinga. Net bomžas pasuko galvą į Marių ir kreivai šyptelėjo.
Profesorius mirktelėjo akį ir paklausė:
- Tai sakai, tu vienintelis iš savo klasiokų susirgai?
- Taip, taip, - patvirtino Marius, - visi kiti turėjo apsaugas, tai negalėjo užsikrėsti. Be to, visi vaikšto į pamokas, nei vienas nieko neprasitarė.
- Gaaal ir taaaaaip... – nutęsė profesorius. – Laikas parodys! –pridūrė jis ir dar kartą mirktelėjo akį, nei tai Mariui, nei tao kitiems pašnekovams.
Vienas iš statybininkų krenkštelėjo, lyg koks dėdė per giminės balių, norėdamas atkreipti dėmesį į save, ir negarsiai, tačiau gana pompastiškai ištarė:
- Na, kadangi tu taip nuoširdžiai pasidalinai savo istorija, mes irgi turime papasakoti, kaip čia patekom! Kolegos, kuris pirmas iš mūsų bus pirmas?
Tačiau nespėjus niekam nei žodžio ištarti, prasidarė kabineto durys iš pro jas į koridorių išriedėjo neaukšta, tačiau apvali lyg pagrandukas, seselė. Visi pašnekovai į ją atsisuko, laukdami, kuris bus pakviestas vidun.
Ji iš aukšto apžvelgė kompaniją ir įsmeigė akis į benamį:
- Zakarauskas! Ir vėl tu čia? Kaip tu toks smirdantis čia drįsti ateiti? Pats žinai, kur dušai – greitai marš! Ir pasakyk, kad Ivanauskaitė pasiuntė, tegul net nebando tavęs nepriimti! – sukomandavo taip griežtai, kad jis akimirksniu pašoko nuo kėdės ir nupėdino tamsiu koridoriumi tolyn. – Man kartasi atrodo, kad jis specialiai suserga, kad tik galėtų čia ateiti ir išsimaudyti, - jau nebepiktai garsiai subambėjo sau po nosimi.
Atsisukusi į likusius, ji paklausė:
- Kuris iš jūsų Makarevičius?
Inteligentiškasis pašnekovas susimuistė ir nerangiai atsistojo.
- Gerai, užeisite kai tik jaunuolis išeis... Ir nepamiršk šitą pažymą atiduoti klasės auklėtojui!, - ji žengė atgal į kabineto vidų, o iš jo šonu, stengdamasis pralįsti pro apvaliąją seselę, į koridorių įsliūkino Tomas. Tas pats Tomas, kuris buvo nuotykio iniciatorius ir organizatorius. Rankose jis gniaužė rusvą, išmargintą parašais ir antspaudais, lapelį.
Klasiokų akys susitiko, išsiplėtė iš nuostabos. Tomas stabtelėjo, tačiau greitai susitvardė ir atsukęs Mariui nugarą, nuskubėjo koridoriumi paskui bomžą, palikdamas draugą su išsižiojusia burna.
Visa trijulė – statybininkai ir profesorius atsisuko į baltą lyg popierius, Marių.