Paukštis nuskrido. Jis paprastai taip darydavo.
„Žaidimas“ – pasakytų vaizduojantys žinančius.
„Instinktai“ – pasakytų tikrai žinantys.
Nusivylęs Mažylis sustojo ir užvertęs galvą aukštyn, nusekė savo žvilgsniu Paukštį. Ir vėl nepasisekė.
„Mokosi“ – pasakytų paprastas stebėtojas.
„Instinktai“ – pakartotų žinovas.
Viena po kitos ėjo dienos. Nesvarbu, ar kieme būdavo stebėtojas, ar ne, Mažylis vis bandė ir bandė. Paukštis buvo taip įpratęs atskristi į kiemą ir prisikimšti gūžį visai dienai, jog Mažylio gaudynės jam buvo tik jau įprasto tapusio ritualo dalis – nusileisti į kiemą, pavogti grūdų nuo po kiemą žioplinėjančių vištų, kelis kartus pabėgti nuo lekuojančio Mažylio ir pasisotinus pakilti ant medžio šakų, kur galima ramiai snūduriuoti ir šildytis saulės spinduliuose.
Jis kiekvieną kartą sėkmingai išsisukdavo nuo Mažylio nagų ar dantų.
Artėjo ruduo ir instinktai Paukštį ragino ruoštis kelionei į Pietus. Jis ir vėl nusileido kieme, ir ėmėsi monotoniškai kilnoti galvą aukštyn-žemyn, kaskart prarydamas po grūdą.
Jo link pasileido Mažylis. Jis jau buvo per vasarą gerokai ūgtelėjęs, todėl jo žingsniai buvo didesni, nagai ilgesni, dantys aštresni.
Kai atstumas tarp Mažylio ir Paukščio tapo lygis įprastiems dviem Mažylio šuoliams, Paukštis pritūpė ir ruošėsi skleisti sparnus. Šį kartą Mažylis šoko iš gerokai toliau – jo didesnis ir tvirtesnis kūnas leido tai padaryti. Nagai grybštelėjo sparną, dantys perkando kaklą, pakvipo krauju.
„Pasisekė“ – būtų pasakęs apsimetantis žinovu.
„Instinktai“ – būtų pasakęs žinantis.