Man taip patarė kiti Laukiantieji. Kodėl - nežinau. Gal jie turi didesnę patirtį. Gal jie pažįsta vietinius Gyventojus. Aš pagalvojau, kad reikia jais pasitikėti. Ir visa tai nebuvo sunku. Na, truputį sunku.
- Visų pirma, – sakė jie, - reikia labai panorėti.
Ir aš norėjau. Norėjau iš visos būsimos širdies. Norėjau užmerkus visas būsimas akis. Labai smarkiai užmerkusi. Nes juk norėjau. Labai smarkiai norėjau. Po to norėjau sugniaužusi tumštelius. Laukiantieji sakė, kad reikia viską daryti kartu. Dėl to aš ir padariau viską kartu – sugniaužiau tumštelius, užmerkiau akis, panorėjau iš visos būsimos širdies.
Po to kiti Laukiantieji pasakė, kad reikia sugalvoti Vardą. Aš nelabai supratau, kas tai yra, todėl man liepė pašaukti Vaizduotę. Mano būsima burna šaukė ir Vaizduotė į mano būsimą ausį pasakė:
- Tsss... Luktelk...
Aš nesupratau, kas tas „Luktelk“, bet man pasidarė ramiau. Tada kiti Laukiantieji pasakė:
- Pamatyk ir ateis tavo Eilė.
Tai buvo sunkiausia. Aš labai stengiausi pamatyti. Labai-labai, bet buvo sunku. Aš vėl dariau tumštelius, vėl plakiau savo širdelę ir net spardžiau savo kojeles, kol vieną dieną pamačiau ją – baltas Garbanas, žydras Akis ir plačią Šypseną.
Vaizduotė man pasakė, kad aš jau pamačiau ir atėjo mano Eilė. Aš šiek tiek išsigandau. Aš jau nebebuvau Laukiančioji. Pas mane neatėjo Eilė, bet aš išskridau ten, kur buvo Šalta ir Triukšminga. Mano tikroji burnytė norėjo šaukti Pagalbą, bet aš staiga pamačiau ją – Garbanas, Akis ir Šypseną.
Ji mane apsikabino, man pasidarė Šilta ir Jauku, Ji skaniai kvepėjo.
Ji paėmė mano tumštelius ir pasakė:
- Labas, Lukne!.