Tau ji patiko, tiesiog krito į akį. Ta pati erdvė, tas pats laikas. Mokykla, paauglystė.
Kada pirmą kartą ją pamatei, tikrai nepasakysi, tačiau tikrai žinai, kad kažkas viduje sujudėjo. Kažkas vadina drugeliais. Tu pavadintum kitaip – nauja patirtimi. Gyvenimas prasideda. Atsineša savo audras, savo nerimus ir pergyvenimus. Savo džiaugsmus.
Ad astra per aspera. Mokykloje tu mokeisi lotynų kalbos, tačiau iš tų laikų išliko tik kelios frazės, skabančios lyg būtų prikrautos keiksmažodžių. Taip pat kelis posakius, puikiai žinomus ir jokių kalbų nesimokiusiems.
Kad kančios buvo, yra ir bus, tau gyvenimas įrodė, tačiau ar tikrai jos garantuoja žvaigždes?
Tavo kančios būdavo sulaukti pertraukos, kada iš matematikos kabineto reikėdavo migruoti į fizikos kabinetą ir didelis džiaugsmas būdavo, jei susikirsdavo jūsų keliai. Bandydavai savo akimis pagauti josios akis. Tokias dideles ir apvalias, šviesiame veide ryškiai šviečiančias savo tamsiai rudais vyzdžiais. Jas puošė ilgos, juodos lyg anglis blakstienos. Banguoti plaukai švelniai gaubė pečius, o neaukšta figūra savo moteriškėjančiomis formomis gundė atsisukti ir nulydėti žvilgsniu iki paties koridoriaus galo, kai pasukusi už kampo, ji pradingdavo iki kito kelių sekundžių trukmės pasimatymo.
Tavo slapta meilė truko kelis metus Gal tris, gal keturias baigiamąsias mokyklos klases.
Jei tavo gerai būtų kitaip sukomponuoti, gal tu būtum turėjęs daugiau drąsos užmegzti pažintis, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Gal tu būtum suradęs ne tik mokyklos koridoriuje pakabintus jos klasės pamokų tvarkaraščius, bet ir pasibaigus mokslo dienai palaukęs jos prie mokyklos bei pasisiūlęs parlydėti iki namų? Gal tu būtum ne tik išsiaiškinęs, kad ji yra viena geriausių mokinių visoje mokykloje, bet ir sužinojęs kokį būrelį ji lanko bei užsirašęs į jį, kad kartu mokytumeisi groti ar piešti?
Tačiau kiekvienas žmogus gimsta su tam tikru fizinių ir mentalinių savybių rinkiniu. Saviškį tu pradėjai tobulinti tik studentavimo metais, o mokykliniais laikais atsitiktinai susitikęs mieste tesugebėjai jos paklausti: „Eeee... o ką reiškia tavo tokie pasižiūrėjimai į mane, kai prasilenkiame mokyklos koridoriuje?“. Ar ji galėjo atsakyti kitaip, nei „Nieko“? Ar galėjo būti blogiau, nei į tai atsakyti „Erare humanum est“ ir nepratęsus pokalbio nueiti į namus?
Niekas nepasakys...
Niekas neatsakys į klausimą, ar verta praėjus keliems dešimtmečiams įjungti savo išsiugdytus gebėjimus ir ją susiradus, užduoti daug protingesnį klausimą.